Kartais mama sakydavo, kad esu tėvelio dukrelė. Tada, būdama šešerių ar dešimties, nevisai tiksliai suprasdavau, ką tai reiškė, juk mylėjau abu vienodai ir abu mylėjo vienodai mane. Vis tik savo galvelėje žinojau – tėtis mane lepina nejuokais ir yra pasiryžęs, bet kokia kaina, išpildyti visus mano norus. Gerai, kad nebuvau užgaidi princesė (ir apskritai princesė nebuvau, juk jos, dažniausiai, šviesiaplaukės, o vienintelė tamsiaplaukė Snieguolė – trumpaplaukė, nešiojusi vadinamąją bobo šukuoseną).
Taigi, princesė nebuvau ir tėčiui reikalavimų nekėliau. Vis tik, tėtis pildė mano vienok racionalius norus ir padėjo jaustis tikro gyvenimo princese. Dešimties norėjau šuniuko – mano namuose per Kalėdas atsirado Rikis (kuriuo rūpinosi, žinoma, mama, o dresavo, aišku, tėtis). Norėjau lankyti sportinius šokius ir lankiau, metų metus, kol nebenorėjau. Tėtis buvo mano asmeninis vairuotojas, asmeninė palaikymo komanda, asmeninis sporto psichologas ir kompanjonas bei sergėtojas, kai šokių konkursai vykdavo užsieniuose. Iki šiol nesuprantu, iš kur tėtis, būdamas šeimos rūpintojėlis, rasdavo laiko man (o dabar mano broliui), kai mūsų hobiai ir užsiėmimai tapdavo ne tik mūsų, bet ir tėvų darbo diena. Labai gerai vairuoja tas mano tėtis (ar ne, Kęstuti?). Tėvelio dėka galėjau atsidurti ten, kur dabar esu ir nevaržoma siekti savo tikslų.
Tėtis – tas žmogus, su kuriuo nebijodavau eiti į neramią jūrą, ant kurio kelių dar būdama ikimokyklinio amžiaus vairuodavau mūsų kakavos (o gal Latte) spalvos žigulius, kuris buvo supratingas, bet nenuolaidus, kuris leisdavo rinktis, bet nepamiršdavo pasiūlyti ir savo tiesos variantų. Mano tėtis toks, kuris man šešiolikmetei vakarėlyje leis pabūti iki vidurnakčio, bet be penkių dvyliktą skambins į neseniai nupirktą mobilųjį, kad, suprask, jau leisčiausi žemyn – jis laukia autombilyje. Geras, rūpestingas ir pasiaukojantis – toks mano tėtis. Ir dar – juokingas, teisingai juokingas.
Tėveli, esu tau visą gyvenimą dėkinga.
