valstietis.lt nuotr.
Išties, įtariamasis yra nekaltas, kol teismas neįrodė kitaip. Lietuvoje galioja dar viena taisyklė (tiesa, ši nerašyta, tik praktikuojama) – nusikaltimo nėra, kol jis neįvykdytas. Rodos, logikai neprieštarauja. Pamenu, skaitydama žinias internetu baisėjausi, kai bendrosios pagalbos telefonu paskambinusi moteris prašė pareigūnų pagalbos, nes bijanti išgėrusio, jau ne kartą smurtavusio ir dabar vėl užsukusio buvusio sutuoktinio. Pareigūnai atvyko, kai buvo ką tirti, kai vaikas jau buvo našlaitis. Dabar vėlgi – pagrobta mergina skambina iš automobilio bagažinės, bet pernelyg sunerimti neverta – dar gyva, dar kalba ir, galbūt (kaip vėliau sakė BPC viršininkas), skambutis galėjo būti vienas daugelio netikrų skambučių - juokelių. Kai mergina negyva (arba dega jos leisgyvis kūnas), nusikaltimą patvirtinti jau galima – žmogžudystė įvykdyta, yra kaip įvardinti. Tai vieno jauno žmogaus mirtimi iliustruota tragiška Lietuvos padėtis. Septyniolikmetė mergina išžaginta, nužudyta ir padegta. Tai įvykdė prieš tai ne kartą teisėsaugos akiratyje atsidūrę jauni žmonės, kurie taip pasielgė ne dėl pinigų, ne iš keršto, ne verčiami ar vedami baimės, ne dėl religinių įsitikinimų ar pilietinio karo įkarštyje, be jokių motyvų. Jie taip pasielgė apsvaigę, pakeliui link kebabų kiosko. Ši istorija – tragiškos mūsų nepriklausomos šalies grimasos. Mūsų valstybė šaiposi iš mūsų: Jūs nesate saugūs. Aš jūsų neapsaugosiu. Negalite manimi pasitikėti – mano patikėtiniai yra nepatikimi. Bijokite. Kvieskitės pagalbos, bet jos nesitikėkite. Pasikliaukite tik savimi. Jūs – vienas karo lauke. Aš jums viską žadu, bet nieko neištęsiu. Bijokite eiti per gatvę (nes „baudos“ už greičio viršijimą yra įkandamos kiekvienam, kuris turi penkiasdešimtinę piniginėje), bijokite eiti tamsoje (nes policijos pareigūnų yra gerokai mažiau nei tamsių užkampių, gatvių ar net rajonų), bijokite nepažįstamų (nes kiekvienas jų, be pasekmių, gali jus įžeisti arba sužaloti), bijokite nesulaukti pagalbos (nes jūsų pagalbos šauksmas gali būti palaikytas dar vienu išsigalvojimu), bijokite išsiskirti iš „normos“ (nes parlamento nariais gali būti žmogaus teisių negerbiantys atsilikėliai). Bijokite.Tiesa, jei esate kada nors lietuviškoje estradoje dainavęs ir Seime užpakalį šildęsis asmuo, galite bijoti šiek tiek mažiau – jūs priklausote vietinių įžymybių kastai ir į jus bus žvelgiama šiek tiek atidžiau. Jus rodys per televizorių ir kalbės apie jūsų meilužes ar buvusias žmonas. Jus žmonės atpažins gatvėje. Galbūt dėl to nemuš, galbūt neužgaulios. Galbūt į jūsų pagalbos šauksmą dėmesį atkreips ir pareigūnai (juolab, kad jus jau rodo per televizorių). Šiek tiek nukrypau nuo temos, bet mane itin sužavėjo Ligito Kernagio žvaigždė Lietuvoje (žiūrėdama Europos vyrų krepšinio transliacijas internetu Ligitą mačiau kone daugiausiai kartų – jis vienas dažniausiai anonsuojamų personažų, o jo meilužė sugadino jam gyvenimą). Ar iš tiesų mūsų problemos yra tik ligitų meilužės? Ar iš tiesų mums pakanka rusiškų vaizdelių iš interneto praskaidrinti dienai? Kartais atrodo, jog mus labai lengva papirkti mėšlo pagrindu paruoštais pusgaminiais, kartais atrodo, kad viskas Lietuvoje yra tik juokelis. Patys šaipomės iš savęs. Mes sutinkame, kad mus šertų nesąmonėmis. Mes greitai pamirštame svetimo kraujo kvapą ( kol tai neliečia mūsų tiesiogiai), mes kuriame internetinius komiksus apie atsilikusio mąstymo politikus (ir juokiamės garsiai apsiseilėję), mes prilipę prie ekranų sekame krepšinio varžybas ir garbiname krepšinio dievaičius (net jei praeityje jie buvo nuteisti arba yra tie patys kelių chuliganai, vieną dieną galimai sužalosiantys mus gatvėję). Mes užsikemšame ausis (arba tuo metu stebime krepšinio varžybas), kai iš bagažinės skambina pagrobta nepilnametė – juk tai gali būti tik pokštas, nevertas dėmesio, kas verta dėmesio – tik tritaškiai, ligitai ir krepšinio lozungais tapę nubukusių seimūnų šūkaliavimai. Lietuva, tėvyne mūsų... tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės, ok?
