Guest post by Paulius
O tu įnešk truputį jumoro, – sakydavo mano diedukas (seneliu niekad nevadinau), visada, kai tik pamatydavo mano kiek surauktą kaktą ir rūpestį akyse. Tada atrodydavo, kad jis tiesiog bando dar labiau mane supykdyti ir pasityčioti iš mano grandiozinių akimirkos problemų, kurių jis net negalėjo suprasti, gi jei suprastų, taip nesakytų. Ir iš tiesų, aš manau, kad tai tiesa, jis tikrai šiek tiek pašiepdavo mano nuogąstavimus tik tam, kad po kelių minučių ir pats galėčiau į savo niekalus pažvelgti iš kitos pusės ir šiek tiek ramiau.
Pirmą kartą išgirdus šią frazę tokio poveikio nėra, bet dieduko išmintis, kaip gera medicina, veikia po truputį. Po kurio laiko pradedi tiesiog ramiau reaguoti į gyvenimo tau metamus iššūkius, ypač tuos parprastesnius, kaip kad vėl iš lietuvių išėjo 7 (gal išvedė). Ką jau, nėra pyragų be noragų, o kas liečia lietuvių kalbą, tai noragų tikrai niekada nebuvo nei kvapo. Taip diedukas sugebėdavo nuraminti net nieko nesakydamas - tik pamates jį suprasdavai viską šiek tiek lengviau ir nusiramindavai, kad ir kokie dalykai ramybės būtų nedavę.
Turiu pasakyti, kad yra šioje logikoje ir kita medalio pusė. Gerai įvaldžius šią techniką problemų mažėja ir darosi sunkiau suprasti ar net galvoti apie tai, kas iš tiesų yra svarbu. Kas tau, žmogau, svarbu? Manau, kad nuo tinginystės geras vaistas yra nerimas ir ambicija. O problema plačiąja prasme yra uždavinys ar situacija reikalaujanti sprendimų, kartais svarbu ją identifikuoti ir gal ne visada vertėtų sumaišyti su jumuoru, nes, kaip žinia, tada siela vėl aprimsta ir ambicija pradeda žiovauti. Manau, kad svarbu paminėti, kad diedukas niekada neturėjo omenyje, kad į gyvenimą nereikia kabintis ir iš jo reikalauti daugiau ir stengtis gyveti kaip galima geriau (ne materialiai, o įvairiom prasmėm). Tiesą pasakius, jumoro reikia įnešti tada, kai viską darai ir stengiesi kiek pats gali, bet iš kortų kaladės vis dvojkes į mostį gauni, tada kai iš sovietinės stovyklos neina nosies iškišt, kada šąla žandai, kažkur šiaurėj ir nesitiki, kad ryt atšils (nei oras, nei gyvenimas). Vat tada belieka jumoro įnešti ir kvatot reiktų visu pilvu, nes linksmiau gi dar niekada nebuvo. Toks buvo tas mano tėčio tėtis, maža ką, gal ir nebuvo, tokį aš jį pažinojau.
Prabėgus dvidešimčiai metų nuo to laiko, kai ši sėkla buvo pasėta mano mažoj galvelėj, vis dar nežinau, kaip ji įtakoja mano gyvenimą. Žinau, kad sarkazmo nešioju pilnas kišenes, jei kartais žodžio prireiktų ieškot. Bet svarbiausia, kad problemų gyvenime mažiau.
Pirmą kartą išgirdus šią frazę tokio poveikio nėra, bet dieduko išmintis, kaip gera medicina, veikia po truputį. Po kurio laiko pradedi tiesiog ramiau reaguoti į gyvenimo tau metamus iššūkius, ypač tuos parprastesnius, kaip kad vėl iš lietuvių išėjo 7 (gal išvedė). Ką jau, nėra pyragų be noragų, o kas liečia lietuvių kalbą, tai noragų tikrai niekada nebuvo nei kvapo. Taip diedukas sugebėdavo nuraminti net nieko nesakydamas - tik pamates jį suprasdavai viską šiek tiek lengviau ir nusiramindavai, kad ir kokie dalykai ramybės būtų nedavę.
Turiu pasakyti, kad yra šioje logikoje ir kita medalio pusė. Gerai įvaldžius šią techniką problemų mažėja ir darosi sunkiau suprasti ar net galvoti apie tai, kas iš tiesų yra svarbu. Kas tau, žmogau, svarbu? Manau, kad nuo tinginystės geras vaistas yra nerimas ir ambicija. O problema plačiąja prasme yra uždavinys ar situacija reikalaujanti sprendimų, kartais svarbu ją identifikuoti ir gal ne visada vertėtų sumaišyti su jumuoru, nes, kaip žinia, tada siela vėl aprimsta ir ambicija pradeda žiovauti. Manau, kad svarbu paminėti, kad diedukas niekada neturėjo omenyje, kad į gyvenimą nereikia kabintis ir iš jo reikalauti daugiau ir stengtis gyveti kaip galima geriau (ne materialiai, o įvairiom prasmėm). Tiesą pasakius, jumoro reikia įnešti tada, kai viską darai ir stengiesi kiek pats gali, bet iš kortų kaladės vis dvojkes į mostį gauni, tada kai iš sovietinės stovyklos neina nosies iškišt, kada šąla žandai, kažkur šiaurėj ir nesitiki, kad ryt atšils (nei oras, nei gyvenimas). Vat tada belieka jumoro įnešti ir kvatot reiktų visu pilvu, nes linksmiau gi dar niekada nebuvo. Toks buvo tas mano tėčio tėtis, maža ką, gal ir nebuvo, tokį aš jį pažinojau.
Prabėgus dvidešimčiai metų nuo to laiko, kai ši sėkla buvo pasėta mano mažoj galvelėj, vis dar nežinau, kaip ji įtakoja mano gyvenimą. Žinau, kad sarkazmo nešioju pilnas kišenes, jei kartais žodžio prireiktų ieškot. Bet svarbiausia, kad problemų gyvenime mažiau.
2013. 12. 23.
