Foto kreditas: Imagineanimation.net
Rašyti apie dalykus, kurių nežinai yra gan kvailoka. Turiu galvoje vaikus. Vaikų neturiu ir nieko apie juos nesuprantu. Su mažais vaikais susiduriu labai retai, tad, tiesą sakant, nepanaršius internete tiksliai negalėčiau pasakyti, ar trimetis jau moka savarankiškai nueiti į tualetą. Vis tik, iš galvos niekaip neišeina vakar oro uoste matytas vaizdelis, sugraudinęs iki ašarų. Privalau paminėti, kad „iki ašarų“, labai didelė tikimybė, įvyko tik todėl, kad vaizdelis buvo stebimas po trijų dienų mimozinės puotos.
Vaizdelis nebuvo niekuo ypatingas: maždaug dviejų metukų princesė bėgiojo po oro uostą, kol mama rūpinosi bagažu, o vyresnėliai broliai (maždaug šešerių ir septynerių) dūko kartu. Princesė visu ūgiu tėškėsi ir nosimi pabučiavo betonines grindis. Pravirko lyg lakštingala, mama suskubo guosti ir raminti bei nosytės valyti. Du vyresnėliai nuščiuvo ir akimirką nežinojo ką daryti. Po minutės, vienas jų puolė prie sesytės, stipriai apkabino ir bučiavo į skruostą valydamas ašaras. Antras tuo metu ėmė išdarinėti grimasas ir tokiu būdu bandė pralinksminti princesę sutrenkta nosimi. Broliai pasirūpino dama – ašarų nebeliko. Na, bent jau jos akyse, aš, tuo metu, merginoms rodžiau vaizdelį ir trūkčiojau lūpą. Vaikai paprasti – situaciją įvertinę bando problemą spręsti jiems priimtiniausiomis priemonėmis. Jautruolis apkabins, linksmuolis prajuokins, o geruolis gal kokį šiltą žodį pasakytų.Labai paprasta ir natūralu.
Dažnai pagalvoju, kad daug ko galėtume pasimokyti iš vaikų, o tiesą sakant, iš mažo savęs. Švelnumo, atlaidumo, artumo, atvirumo, tikrumo. Na, niekada neskaičiau sakinio, kuriame viename kontekste būtų minimas susvetimėjimas ir vaikas arba vaikas apsimetėlis. Tokie dalykai, jei ir nutinka kai kurių vaikų gyvenime, nėra natūralūs: „Keturmetė Rūtelė prisipažino, kad ilgai jautė susvetimėjimą su drauge Austėja. Juodvi nesikalbėjo jau kelias dienas. Austėja nuo darželio draugės buvo atsiribojusi cinizmo kauke...” Ach, cinizmas, ta išgalvota humoro forma (lyrinis nukrypimas). Ar nebūtų šaunu, jog užuot pykę ilgiau nei dvi minutes, ateitume ir apsikabintume sau brangų žmogų, užuot tylėję ir kaupę blogas emocijas, bandytume pasakyti, ką skauda (jei treji – gal pirštuką įdurtą, jei trisdešimt – gal širdelę įdrėkstą), nebandytume atrodyti kitokie, nei esame, nebijotume atrodyti silpni ir dalintis stiprybe, nebijotume sakyti svarbios tiesos (jei treji – kad draugės suknelė nelabai graži, nes ne raudona, jei trisdešimt – kad vyras nevykėlis ir nevertas jos dėmesio). Jei tik susitrenkus nosį į betoną bandytume pagydyti vieni kitus priemonėmis, kurias turime ir kurios atrodo mums tinkamiausios, gal ir skausmas nebūtų toks aštrus. Dabar pagalvojau, kad “susvetimėjimas” – labai bjaurus žodis. Norisi ko nors palinkėti – linkiu įkvėpimo ir gyvenime būti savo geriausia vaikystės refleksija.
