Sustabdykime homoseksualų plitimą nepriklausomoje Lietuvoje!

                            Baltic Pride Vilniuje. DELFI nuotr.

Netrukus, vidurvasarį, mūsų mažoji Lietuvėlė pirmininkaus Europos Sąjungai. Manau, turime visai nedaug laiko, kad perrinktume Seimą ir perskirstytume ministrų kėdes. Utopija. Tiek to, palikime juos ten – po stalais, kazachstanuose ir Parlamento tribūnose - nėra laiko, matot (kaip ir nebuvo nuo praėjusio šimtmečio pabaigos), rasti jiems pakaitalų. Tačiau būkime budrūs – netrukus galime viešai apsijuokti blogiausia įmanoma prasme. Ne, ne eilinėmis vagystėmis iš prekybos centrų Anglijoje ar Norvegijoje („tai, kad jie nieko nesaugo“ – netiksli citata), o mūsų visuotiniu bukumu. Juk valdžia – mūsų veidas. Gražus veidas: tiesi, it Putino, nosis, trikampiai, it Lukašenkos, ūsiukai... ir ta skaisčiai mėlyna suknia, puošta gelsvomis žvaigždutėmis, prie šio veido visai nedera.

Kas gi dedasi toje mano gimtinėje? Šįryt perskaičiau straipsnį apie pupulį, kuris siūlo bausti homoseksualus piniginėmis bausmėmis (1000-3000 litų) jei jie dar kartą išdrįs vaikščioti gatvėmis nešini savo vaivorykštės spalvų vėliavomis. Kitaip tariant – jei homoseksualai organizuos viešas eitynes, tegu moka baudas, nes „Šita veislė nesidaugina, bet jų daugėja per propagandą. Todėl ją turime uždrausti“. Seimo narys Petras Gražulis, nemažai nuveikęs dėl Lietuvos (dar kai buvo jaunas ir nežinojo, kad gėjai „išbujojo“ po visą pasaulį, o ne išmirė po Romos Imperijos žlugimo), Seime ne kartą pasisakė prieš homoseksualus ir lygino juos su pedofilais ar zoofilais. Šį kartą, pasiūlęs bausti dalyvaujančius homoseksualų eitynėse, jis sulaukė 50 Seimo narių palaikymo. Suprantama, juk Lietuva – krikščioniška valstybė ir nėra reikalo skatinti netradicinių šeimų ar kažkokių naujoviškų išsigalvojimų. Tegu daro TAI namuose, kai niekas nemato, o viešumoje te apsimeta heteroseksualiais baleto šokėjais ir vedžiojasi savo žmonas į televizijos projektus, tegu slepia tą gėdą. Juk tų gėjų, kai gerai pagalvoji, ne tiek jau ir daug – Rokas Žilinskas, Ruslanas Kirilkinas ir dar gal keli – o visi kiti tik užkrėstieji ir tai plinta, nesustabdomai. Tad metas tai sustabdyti – tegu ši veislė nebesidaugina!

Tai štai tokie mes (ir dar kitokie, dar įdomesni) trypiame prie ES pirmininko kėdės. Ir nesuprantame, kur esame ir ką čia veikiame apskritai. Žinoma, kažkiek suprantame – galime legaliai dirbti Airijos baruose bei statybose (jei, aišku, palanku finansiškai) ir niekas nestabdo pasienyje, kai vežame kontrabandą iš Ispanijos. Dar turime kelis mėnesius nusiskusti trikampius ūsiuskus ir galime, jei daug kartų treniruosimės, apsimesti tolerantiška ir atvira valstybe. Galime susilaikyti ir nekreipti dėmesio, kai Jonas už rankos Katedros aikštėje paima Petrą (tikriausiai tai bus John ir Peter, kurie dar nežino, kur leidžia savo ątostogas) ir apsimesti, kad juodaodis mums neprimena husaro iš „Tarp gėlių“ salono. Pasikeisti taip greitai negalime, bet susilaikyti – įmanoma. Juk susilaikymas – (krikščioniška) dorybė.

Su mamyčių diena, mamyte!

Nemeluosiu – šitą rašinėlį prisėdau rašyti ne atsitiktinai ir netgi ne pagauta nesuvaldomo įkvėpimo. Tai planuotas rašinėlis skirtas mamos dienai. Nors angliškos mamytės jau buvo pasveikintos kiek anksčiau (maždaug tuo metu, kai socialistinis pasaulis mini moters dieną), mūsų lietuviškos mamos savo šventę turi pirmąjį gegužės sekmadienį. Šventė gera ir reikalinga, sakau. Tai puiki proga tiems vaikams, kurie retai kalbasi su mama ir nėra pratę rodyti jai dėmesio, priminti – jie vis tik myli, prisimena ir rūpinasi, kiekvienas savaip. Aišku, šioje vietoje motinystės išaukštinimui skirtą šventę galėtume prilyginti Šv. Valentino dienai – kai paprastai savo damoms dėmesio nerodantys (norėjau rašyti stuobriai) vyrai padovanoja raudonų rožių puokštę, širdies formos šokoladinių saldainių dėžutę ir vakarienę restorane. Bet mamyčių diena, vis dėlto, yra visai kas kita – čia švenčiame tokį meilės ryšį, kurio nepasirinksi.

Paprastai, jei gyvenimas susiklostė neblogai ir likimas (arba Dievas) mums leido gimti padorioje šeimoje, šią dieną sveikinamę žmogų, kuris ne tik suteikė mums gyvybę, bet ir gyvenimą. Aš, pavyzdžiui, sveikinu savo mamytę, kuri mane išmokė nemažai. Iš kurios dar ir dabar kartais mokausi (ne visada, kaip reikėtų elgtis). Mano mama visada žinodavo svarbiausius mano gyvenimo įvykius (ir vis dar žino), visada klausdavau jos patarimo (ne visada klausydavau), ir dažniausiai pasitvirtindavo taisyklė – mamos žino geriau. Nežinau, iš kur ta mano mama žino tiek daug dalykų (nuo geriausių baliklių iki mano draugių patikimumo), bet aišku viena – ji žino geriau. Dar mano mama visada buvo ne tik mano talentų (esamų ir susigalvotų) gerbėja, bet ir kritikė. Tai vienas vertingiausių dalykų, privertusių mane per gyvenimą eiti žeme, o ne važinėti įsivaizduojamais rožiniais limuzinais. Mama man padėjo išsiugdyti paprastą savybę – savarankiškumą. Žinoti, ką išties sugebi, o ne įsivaizduoti, kad esi puiki dainininkė ar aktorė ir po dešimties metų „karjeros“ suprasti, kad, vis dėlto, teks dirbti parduotuvės administratore, yra gana vertinga dovana. Mama mane išmokė būti realiste, tėtis, tuo tarpu, leisdavo skraidyti padebesiais, bet abiejų kombinacija išėjo nebloga. Iš mamos dar išmokau švelnumo ir rūpestingumo – galvytės glostymai, šimtai pasakų prieš miegą, „žvaigždute“ trinami kojų padai peršalus, pietūs pagal užsakymą, išsvajotos suknelės ir mamos gamybos Barbės baldai - realistiškai ir nė kiek neperdėdama galiu patvirtinti – dėl manęs mama galėjo padaryti viską. Ir numegzti Barbei megztinį, ir už mane padaryti darbų pamokos namų darbus (numegzti šaliką), jei aš per daug užsiėmusi užklasine veikla.

Mano mama – namų židinys. Ji neklausinėdama ir nekeldama sau klausimų rūpinasi visa šeima diena iš dienos, o mes trys (neskaitant šuns) priimame tą rūpestį kaip natūralų dalyką, „pagal nutylėjimą“. Gal tai ir yra natūralu, bet ne visuose namuose. Ne visos mamos dėl vaikų atsisako savo karjeros (dar veina pamoka, kurią išmokau – to daryti nevertėtų). Ne visos mamos, mylėdamos savo vaiką iki beprotybės, moka jam padėti savarankiškai eiti per pasaulį žeme nereikalaudamos nieko atgal. Ne visos mamos tokios gražios, kad net ir atidavusios man savo puse grožio švyti taip pat ryškiai kaip prieš 30 metų. Bet mano mama – tokia. Mano mama (kaip ir tau, tikiuosi, tavo mama) – įkvėpimas.

Jos meilė yra tokia nesavanaudiška, kad aš galėčiau tik tikėtis, jog tokia meile mokėsiu mylėti savo vaikus.

 Su mamyčių diena, mamyte!

Trumpai apie nosį nusibalnojusią princesę

Foto kreditas: Imagineanimation.net

Rašyti apie dalykus, kurių nežinai yra gan kvailoka. Turiu galvoje vaikus. Vaikų neturiu ir nieko apie juos nesuprantu. Su mažais vaikais susiduriu labai retai, tad, tiesą sakant, nepanaršius internete tiksliai negalėčiau pasakyti, ar trimetis jau moka savarankiškai nueiti į tualetą. Vis tik, iš galvos niekaip neišeina vakar oro uoste matytas vaizdelis, sugraudinęs iki ašarų. Privalau paminėti, kad „iki ašarų“, labai didelė tikimybė, įvyko tik todėl, kad vaizdelis buvo stebimas po trijų dienų mimozinės puotos.

Vaizdelis nebuvo niekuo ypatingas: maždaug dviejų metukų princesė bėgiojo po oro uostą, kol mama rūpinosi bagažu, o vyresnėliai broliai (maždaug šešerių ir septynerių) dūko kartu. Princesė visu ūgiu tėškėsi ir nosimi pabučiavo betonines grindis. Pravirko lyg lakštingala, mama suskubo guosti ir raminti bei nosytės valyti. Du vyresnėliai nuščiuvo ir akimirką nežinojo ką daryti. Po minutės, vienas jų puolė prie sesytės, stipriai apkabino ir bučiavo į skruostą valydamas ašaras. Antras tuo metu ėmė išdarinėti grimasas ir tokiu būdu bandė pralinksminti princesę sutrenkta nosimi. Broliai pasirūpino dama – ašarų nebeliko. Na, bent jau jos akyse, aš, tuo metu, merginoms rodžiau vaizdelį ir trūkčiojau lūpą. Vaikai paprasti – situaciją įvertinę bando problemą spręsti jiems priimtiniausiomis priemonėmis. Jautruolis apkabins, linksmuolis prajuokins, o geruolis gal kokį šiltą žodį pasakytų.Labai paprasta ir natūralu.

Dažnai pagalvoju, kad daug ko galėtume pasimokyti iš vaikų, o tiesą sakant, iš mažo savęs. Švelnumo, atlaidumo, artumo, atvirumo, tikrumo. Na, niekada neskaičiau sakinio, kuriame viename kontekste būtų minimas susvetimėjimas ir vaikas arba vaikas apsimetėlis. Tokie dalykai, jei ir nutinka kai kurių vaikų gyvenime, nėra natūralūs: „Keturmetė Rūtelė prisipažino, kad ilgai jautė susvetimėjimą su drauge Austėja. Juodvi nesikalbėjo jau kelias dienas. Austėja nuo darželio draugės buvo atsiribojusi cinizmo kauke...” Ach, cinizmas, ta išgalvota humoro forma (lyrinis nukrypimas). Ar nebūtų šaunu, jog užuot pykę ilgiau nei dvi minutes, ateitume ir apsikabintume sau brangų žmogų, užuot tylėję ir kaupę blogas emocijas, bandytume pasakyti, ką skauda (jei treji – gal pirštuką įdurtą, jei trisdešimt – gal širdelę įdrėkstą), nebandytume atrodyti kitokie, nei esame, nebijotume atrodyti silpni ir dalintis stiprybe, nebijotume sakyti svarbios tiesos (jei treji – kad draugės suknelė nelabai graži, nes ne raudona, jei trisdešimt – kad vyras nevykėlis ir nevertas jos dėmesio). Jei tik susitrenkus nosį į betoną bandytume pagydyti vieni kitus priemonėmis, kurias turime ir kurios atrodo mums tinkamiausios, gal ir skausmas nebūtų toks aštrus. Dabar pagalvojau, kad “susvetimėjimas” – labai bjaurus žodis. Norisi ko nors palinkėti – linkiu įkvėpimo ir gyvenime būti savo geriausia vaikystės refleksija.

Praktiška(i) meilė

Kalbėti (rašyti) apie meilę – taip pat banalu, kaip ir šokti pirmąjį jaunavedžių šokį skambant Whitney Houston “I Will Always Love You”. Vis dėlto, ši tema pastarosiomis dienomis tapo viena pagrindinių visose mano gyvenimo srityse (štai kolegė matuojasi vestuvinius batelius). Šią vasarą, kaip niekada, užderėjo gausybė draugų vestuvių, tad ir kalbos sukasi – nuo batelių iki muzikos, nuo įžadų iki viešbučių, nuo mergvakarių iki medaus mėnesių. Įvairūs organizaciniai klausimai. Daug vargo dėl nieko (taip pasakytų mano tamsioji pusė - cinikė). Kaip jau yra sakęs vienas protingas žmogus, dar gerai, jei ta diena nėra pati laimingiausia jaunavedžių gyvenime. Išties, kokia prasmė tuoktis, jei manytum, kad vestuvės – laimingiausia diena tavo gyvenime, o nuo tol viskas – tiesiog nebe taip gerai.

Vis dėlto, nustūmusi nepatenkinta ir kreiva šypsena besišypsančią cinikę šalin, turiu prisipažinti – graži ta šventė, jei švenčiama dviejų vienas kito vertų žmonių sąjunga. Gerai, jei santuoka – tik simbolis, o ne įrodymas. Ir, žinoma, paremta meile (ne telenovelių ir net ne romantiškų komedijų meile, o paprasta, žemiška praktiška meile). Praktiška meilė gali skambėti nė kiek neromantiškai, bet man labai patinka. Apie princus ir žiedlapiais išklotus šilko patalus svajoti galima (jei tai kieno nors svajonė, tfu tfu...), bet meilė nėra serenados. Meilė nėra puokštės gėlių, meilė nėra žiedas ant piršto, meilė nėra raudoni apatiniai (kokie dar apatiniai, jei myli?), meilė nėra vakarienės žvakių šviesoje (nebent nėra elektros), meilė nėra mažybiniai žodelyčiai ir daugybiniai pažadai. Meilė nėra pažadai.

 Aišku, visi šie dalykai gali egzistuoti, prašom, jei tik jums patinka, mano mieli kino filmo “Asmens sargybinis” gerbėjai, bet man jie nesimbolizuoja meilės. Man labiau priimtina praktiška meilė. Jei suklupsi – jis pakels, jei susirgsi – jis slaugys, jei skaudės pilvuką – jis paglostys, jei plaukai susivels – jis padės išnarplioti, jei išalksi – iškeps kiaušinienę, jei nuobodžiausi – prajuokins, jei netikėsi savimi – jis tavimi tikės. Praktiška meilė, kai žinai, kada grįžtant namo nupirkti alaus (ir kokio). Na, ta praktiška meilė susideda iš daugybės mažų kasdienių dalykų, kurie kasdienybėje yra natūralūs, kurių nesitikima vienam iš kito, bet kurie ir sudaro tvirtą dviejų žmonių sąjungą. Tokia, kuri padeda abiejų žmonių kasdienybėje, o ne trukdo. Kai dviese tiesiog geriau, nei atskirai. Ta praktiška meilė yra tokia, kai dėl kito žmogaus norisi gyventi, o ne mirti.

Patarimai nelaimingam draugui

Nors už lango lyja (o kaip gi kitaip, juk pavasarėja Londone), smilkiniai ritmingai tvinksi (vynas ketvirtadieniais, kažkodėl, daug skanesnis nei šventadieniais), mano oda be saulės tampa panaši į dulkėtą darbo stalą (kuris, suprask, beveik baltas), šiandien ir vėl, kaip ir kasdien, pagalvojau – gražus tas gyvenimas. Nepamanykite, kad peršu savo nuomonę – gyvenimas gražus mano, o ne jūsų. Ir nė kiek jūsų nekaltinu, jei jūsų gyvenimas su*iktai nuobodus/liūdnas/neįdomus/monotoniškas/vidutiniškas. Jūs ir be mano pagalbos galite kaltinti save. Neketinu girtis, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, atsiduriu tinkamoje vietoje tinkamu metu, sugebu laiku priimti lemtingus sprendimus, esu labai darbšti ar neįprastai talentinga, nes visa tai – netiesa. Nesu iš tų žmonių, kurie gauna viską, ko nori vos apie tai pagalvoję. Nesu nei iš labai įtakingos šeimos, nei turtinga (pinigais, auksiniais pinigais). Neturiu neįprastų gabumų, nesu genijus. Tiesiog mano gyvenimas puikus. Taip buvo ne visada. Neketinu pasakoti asmeninių savo melodramos scenarijaus detalių, bet, žvelgdama atgal, galiu sudėlioti tam tikrus pokyčius lėmusius taškus (ne taškus ant i, o taškus sakinio gale), na lyg ir atskleisti gero gyvenimo paslaptį. Tebūnie tai mano dovana tau, mano nelaimingas drauge (nepriimkite asmeniškai, nebent esate mano nelaimingas draugas). Taigi, nepaisant mano niekuo ypatingo gyvenimo scenarijaus, buvo dienų, kurios lėmė įvykių eigą, privedusią mane prie šiandienos (niekuo ypatingos niūrios dienos Londone aka gražaus gyvenimo).

a) Pastebėjau, kad geri dalykai nenutinka savaime, nebent esate tas laimingasis, gimęs po ta vienintele laiminga žvaigžde (įdomu, kuri tai yra žvaigždė konkrečiai ir kaip pagimdyti po ja savo vaikus). Taigi, jei norite, kad jūsų gyvenimas pasikeistų, tai reikia jį keisti. Nieko naujo, paprasta kaip du kart du. Ir nieko baisaus! Atsikratyti nuotaiką gadinančių aplinkybių – būtina (tebūnie tai veikla, žmogus, įprotis, aplinka, daiktas). Jei mesite darbą - rasite kitą, jei mesite santykius - sukursite kitus, jei mesite miestą - prisijaukinsite kitą, jei mesite rūkyti – jums gerai. Nebijoti pokyčių – viena geriausių mano išmoktų pamokų. Ir šiaip, tiesą sakant, užtrukau nevisai trumpai besimokydama, bet niekada nevėlu.

 b) Mokytis niekada nevėlu. Man beveik trisdešimt, o aš vis dar (vėl ir vėl) studentė. Ir galėtų tai tęstis amžinai. Ir turėtų. Ir mokytis nebūtina universitete, išmokti galime daugybę dalykų (šiuo metu labai apsidžiaugiau).Pavyzdžiui, šiais metais pirmą kartą atsistojau ant snieglentės. Ir tos šaknys mokslo ne tokios karčios, labiau kaip imbieras.

 c) Pasipriešinti aplinkos spaudimui yra dar viena universali gyvenimo taisyklė padedanti gyventi gerą gyvenimą. Šios taisyklės nemokėjimas keletą kartų gyvenime man pakišo koją, o jos įsisavinimas privedė prie teigiamų pokyčių. Ši taisyklė galioja visose gyvenimo srityse, ypatingai sunkiai pritaikoma, bet labai veiksminga Lietuvoje, kur „ką žmonės pagalvos“ turi labai daug įtakos. Lietuvoje daug kas negalima: būti homoseksualu, neturėti šeimos iki 30-ies, nestoti į universitetą iš karto po mokyklos baigimo, mesti darbą neturint kito, keliauti aplink pasaulį vietoj to, kad įsigytum butą Vilniuje, ir t.t. Visiškos nesąmonės.

d) Džiaugtis smulkmenomis. Žinau, kad skųstis – šimtą kartų lenvgviau ir labiau būdinga mūsų prigimčiai (koks oras!), bet yra toks paprastas pratimas: kas dieną pasistengti sugalvoti bent vieną teigiamą tos dienos aspektą. Per 10 sekundžių rasiu bent tris: šiandien penktadienis, naujas nagų lakas, kurį padovanojo kolegė, labai ilgai išsilaiko nenusilupęs, sekmadienį turėtų atšilti.

Visapusiškumas

Pieštuku nupiešiu tavo veidą
Nespalvotu
Dantimis sulaikysiu tave
Jei pabodau
Prasigręžk skylę sienoj
Kur rodo
Įdomesnę muilo operą

Įsijungsiu kanalą kitą
Tyloje
Kai grosi muziką savo
Galvoje
Užverstą knygą skaitysiu
Tamsoje
Kad tavo natų neišgąsdinčiau

Plaukus nusikiprsiu trumpai
Jei norėsi
Filtrą nusipirksiu minčių
Nusiderėsiu
Kad užtektų grynų
Kai sėdėsim
Laukdami mūsų pavasario

Tylenis

Galbūt sėdėsiu ant suolelio šalia

Kai žaisi smėlio pilyse

Pati surasiu namų raktus

Kol lauksi vienas prie durų

Norėsiu eiti kartu paslapčia

Kai tavo šešėlį delčia

Apšvietusi vedasi tolyn

Manęs neketinus pakviesti

Tikriausiai per tyliai be žodžių šauki

Kol šoku viena su savim išdidi

O gal neturėjau išgirsti

Nes žingsniai tavo basi

Išgerti tave galėčiau vienu mauku

Bet be tavęs man nejauku

Ir muzika garsesnė

Kai namuose tylenis

Haris Lako

1933 metai šiandienos žmogui – istorija. Šiandienos žmogui, naujienas skaitančiam delfi.lt arba guardian.co.uk ,šie metai reiškia tik skaičius ir neturi jokios sentimentalios ar, juo labiau, asmeninės reikšmės. Na, nebent, atmintyje gali sušmėžuoti faktas, kad tais metais dešimties litų banknoto herojai Simonas Darius ir Stasys Girėnas skrido per Atlantą. Kino mylėtojai galėtų prisiminti, jog šiais metais gimė kultinis lenkų kino režisierius Romanas Polanskis, mados arba Johno Lenono gerbėjai galėtų būti girdėję, kad tais pačiais metais gimė Lenono našlė mados dizainerė ir menininkė Yoko Ono. Tačiau tai – tik faktai, įdomybės, vikipedinės žinios. Tai – mūsų senelių gimtadieniai. Senelių, kurie, bent jau didžioji dauguma, nė nenutuokia, kaip veikia toji vikipedija.

1933-aisiais gimė ir Haris Lako – tokiu vardo ir pavardės sutrumpinimu 2013-aisiais į Feisbuko draugus man pasisiūlė mano senelis. Mamos tėtis šiais metais ėmė naudotis internetu ir susikūrė Feisbuko profilį (nors čia, nė neabejoju, nagus bus prikišę jaunesnės kartos atstovai). Galbūt kur nors Vakaruose (kaip, matyt, pasakytų Haris), Feisbukas ir pagyvenę žmonės – joks fenomenas, tačiau tarpukario Lietuvoje gimę ir augę seneliai ir močiutės, dažnu atveju, taip ir nesužinos, ką reiškia palaikinti anūkės nuotrauką. Anūkės, kuri gyvena užsieniuose, aplanko vos keletą kartų į pusmetį ir telefonu tepaskambina retsykiais. Anūkės, kuri neatsiunčia jokių nuotraukų (o ir iš kur – viskas šiais laikais – skaitmeninėse laikmenose) ir apie kurios gyvenimą Haris žino tik iš trumpų pokalbių, formalių pasakojimų bei dukrų pokalbių nuogirdų.

Todėl Hariui įdomiausias užsiėmimas – fotografavimas ir filmavimas. Visuose šeimos susibūrimuose jo rankose – filmavimo kamera, kuri gali būti neišjungiama viso vakaro metu. Filmavimo kamera užfiksuoja anūkų juoką, taurių skambesį, linkėjimus, diskusijas, ginčus, šypsenas ir dainas. Hariui labai patinka visą nufilmuotą medžiagą kaupti. Kompaktiniuose diskuose. Bet dar labiau – dar ir dar kartą peržiūrėti šeimos klegesius ant savo DVD grotuvo. “Užsidedu kaip foną ir jaučiuosi, kad jūs šalia”, – kartą lyg tarp kitko pasakė senelis mano gerklėje netyčiomis įstatydamas kartėlio gumulą. Bet Haris tenorėjo pasakyti, kad jo filmai apie mus ir su mumis jam labai patinka, nieko daugiau. Like. Haris mėgsta technologijas ir jų teikiamus privalumus – būti kartu, kai nebūnam kartu.

2013-ųjų vasarį, sekmadienio popietę nuėjęs į turgelį, Haris galės pasakoti, kad vienu mygtuko paspaudimu gali perduoti anūkei žinutę, jog jis ką tik pažiūrėjo jos nuotrauką ir pats, ne iš nuogirdų, žino, ką dabar ji veikia. Galės paklausti kaimyno, ar jis žino apie Feisbuką ir parodyti, kaip visa tai veikia. Haris galės būti pranašu savo laiptinėje ar netgi visame daugiaukštyje. Bet geriausia juk, kad Haris galės virtualioje erdvėje “matytis” su anūkais ir vaikais. Komunikuoti. Neabejoju, kad Haris Lako puikiai pamena, laikus, kai laikinimai ir komentarai galėjo būti tik laiškų pavidalu. Neabejoju, kad senelis pamena laikus, kai nebuvo vietos tuščiažodžiavimui ir bučiniai neturėjo nieko bendra su :* arba x. Kai susitikimai vyko realybėje ir žmonos metų metus laukdavo iš tarnybos kariuomenėje grįšiančių savo vyrų neturėdamos galimybės susiskambinti per Skype arba tiesiog susiskambinti. Laikus, kai žmonės neturėdavo kito pasirinkimo kaip tik pasitikėti vieni kitais be jokios galimybės pasigooglinti vienam apie kitą ar patikrinti bendrus Feisbuko draugus. Laikus, kai susitikimai buvo vertinami, nes jie buvo vienintelis ryšys tarp žmonių.

Haris Lako has sent you a friend request

Skirtingos kalbos

- Kas yra, mažyte? Ko nepatenkinta, lūpą patempus? Neverk, nereikia. Juk nieko neskauda. Na kas dabar, nejaugi ir vėl nei iš šio, nei iš to pradėsi verkti? Dukryte…

- Paimk mane ant rankų, pamyluok truputuką, labai pavargau eiti, noriu kristi ant žemės. Ką man sakai? Ką kalbi ir kodėl nedarai, kaip noriu? Ką reiškia tie garsai iš tavo burnos? Prašau prašau pakelk mane, juk matai, kad nelinksma, labai pavargau ir kojytes skauda. Aaaaaa…

- Baik verkti, kiek gi galima. Gali nusiraminti vieną kartą? Kas yra? Skauda ką nors? Sauskelnės naujos, pavalgius, pamiegojus, kas gi dabar? Duokš ranką, nekrisk ant žemės… stokis pasakiau… stokis…

- Ką kalbi? Ką kalbi? Pažiūrėk, aš tiesiu į tave rankas, nebepaeinu, pinasi kojos ir persisukusi kojinė viename bate baisiai nemaloniai trina kojos nykštį. Kodėl manęs nesupranti? Va, griūnu ant žemės ir bandau nusiplėštu tą batuką, kuris nepatogiai prispaudęs pėdkelnes. Taip garsiai šaukiu, kodėl nieko nedarai? Dar kartą pabandysiu nusiplėšti… kodėl nieko nedarai, aš nebepasikeliu… Kodėl taip piktai žiūri į mane?

- Dabar jau tikrai gana. Duokš ranką, einam, negriūvinėk... Ach tu šitaip, ateik čia, viskas, einam namo, nebeįmanoma išeiti į žmones su tavimi. Voliojasi ji gražuolė ant žemės…

- Auch, kam taip skaudžiai? Rankytę juk skauda, kodėl taip aukštai keli? Nespėju nespėju bėgti, palauk, kur skubi… auch, skauda rankytę, nespausk taip. Ar girdi? Aaaaa labai bijau nukristi, kai bėgu tokiu greičiu ir dar tas batukas su kojine persisukusia… labai pavargus aš, kodėl pyksti? Žiūrėk, verkiu, man negera, ar girdi? Kodėl niršti? Pataisyk batuką, prašau, ir nebėkime taip greitai, mama, ar girdi, aš bijau nukristi!Aaaaaa

- Viskas, nebesivesiu tavęs kartu, jei nemoki gražiai elgtis. Stovėk ramiai, pirštines uždėsiu. Kišk rankytę. Ieva, nelaikyk to kumščio sugniaužusi.

- Gerai, kad sustojome, bet gal gali pataisyti dar batuką ir kojinę? Ką čia dar dedi? Ką čia daryti? Nebenoriu daugiau nieko dėtis, jau ir taip labai nepatogu... gal galėtum mane panešti šiek tiek?

- Oj tu ožiuku pavirtus mergaitė. Gerai, eikšk, panešiu, nes antraip niekur nenuskubėsime su tavim tokiais tempais. Neįmanoma susikalbėti...

- Ačiū ačiū, kaip gerai, kodėl tiek delsei? Gerai, kad pagaliau pavyko susikalbėti.



Įkvėpta suaugusiųjų pasaulyje gyvenančių VAIKŲ

Mano gyvenimo būda

Visos silkės ir baltos ar raudonos mišrainės, pyragėliai su grybais arba aguonimis (vaikystėje – tik aguonomis, žinoma), kisieliai, kepta, tešloje apvoliota, marinuota, daržovėmis ir kitokiais patalais apklota žuvis, vištytės, antytės, krienai, šaltiena, napoleonai ir šakočiai, galų gale ir cepelinai (mamos cepelinai !!!) yra tikrai neprasta dieta, po kurios ne tik skrandis išsitampo iki lietuvio rankinio bagažo dydžio (kas, suprask, yra neapibrėžiama), bet ir norisi ištrūkti į Tolimuosius Rytus pamedituoti savaitėlę kitą – nuo vinigretų išsivalyti ne tik kūną, bet ir protą. Tiesa, Tolimuosiuose Rytuose niekada nebuvau ir oranžiniai apsivilkusius vienuolius bei meditaciją tik stereotipiškai priskiriu išsivalymui nuo vakarietiškų gėrybių pertekliaus. O ir į darbus įnikti bei pavasariškai šiltą, bet rudeniškai pilką Londono orą vėl prisijaukinti ne taip ir paprasta. Gerai, kad namai ten, kur širdis. Mano – tarp Kauno ir Londono bokštų.

Išties, pradėjau nuo silkių, o rašyti prisėdau apie namus. Kas yra namai ir kada jų sąvoka pasikeičia? Kai iš tėvų lizdelio ir naminių kotletų dietos išsikraustai į studentišką kamarėlę ir propaguoji šaldytų virtinių (su bulvėmis) dietą? Ar kai pradedi finansiškai savarankišką gyvenimo puslapį, o gal kai savimi gali pasirūpinti ne prasčiau, nei mama? Ar kai namuose yra žmogus, kuris tavimi rūpinasi ne prasčiau nei mama? Kažkaip per daug čia apie tuos rūpesčius – namai su rūpesčiais nė kiek nesusiję. Savo gyvenime patyriau jau visus aukščiau išvardytus namų teorijos variantus, bet iki visai neseniai galvodama apie namus visada prisimindavau tik tėvų namus – Kauną, nors Kaune negyvenu jau 9 metai. Namai ten, kur širdis. Tėvų namai (kad ir kur tėvai gyventų) visada liks mano namais, kur niekam nesvarbu, kaip atrodai ką tik nubudus ryte, kur pusryčiai visada valgomi drauge visiems susėdus prie stalo (net jei 4 šeimos nariai, neskaitant šuns, keliasi vienos valandos intervalo skirtumu), kur vis dar drauge žiūrimi geri (arba blogi) filmai, kur maistas visada skaniausias (žr. Cepelinai) ir gyvenimo laiko mašina grįžta bent dešimt metų atgal. Tikriausiai, savo vaikystės namuose daugeliui suaugėlių gera todėl, kad jie sugrįžta (ne tik mintimis) į tą vaikystės muilo burbulą, kai savi rūpesčiai nebeegzistuoja ir bent trumpam būna užkloti silkės patalais. Vėl apie silkę, matyt, Kalėdų puota man paliko sunkiai išdildomą pėdsaką.

Šeima man visada buvo svarbiausias gyvenimo vienetas – namų sinonimas. Galbūt todėl niekada nebuvau gyvenimo su krūva draugų gerbėja ir savo namų erdvę stengdavausi apsaugoti kaip sarginis šuo savo klerančią būdą, jei kokios laukinės katės ar paklydę šunys norėdavo pasišildyti. Vis tik, iki šiol esu gyvenusi tik moteliuose, viešbučiuose, bendrabučiuose ar šeimyniniuose numeriuose, bet savo namų (aka būdos), kurioje jausčiausi taip pat gerai, kaip tėvų lizdelyje, iki šiol niekada neturėjau.

Dabar mano namais gali būti bet kuri pasaulio būda, ačiū tau.