Gražulis vs ryžikas

Chapman brothers meno kūrinys

Jei jau atvirai, kartais pagalvoju, kad galėčiau rašyti blogą skirtą vien tik Petrui, bet man jis neįdomus kaip vienas atskiras žmogus, man jis įdomus kaip atspindys. Tik nesu dar tikra, ką mūsų Petriukas atspindi – liekanas, mūsų tikrąjį veidą ar kažkokį uždelsto veikimo sprogmenį, kuris tik perspėja apie tykančią grėsmę. Aišku viena, kad mes, lietuviai, turime neblogų gabumų numatyti ateitį – būdama mokyklinio amžiaus apie šį ar kitą politikorių nieko nenutuokiau, o anekdotus apie Petriuko vaikystę iš atminties pyliau, kai kurie buvo nepadorūs. Taigi, Petriukas egzistavo tautosakoje, (traumuoto) vaiko pavidalu, o dabar jis egzistuoja (ir ne tik, ir aktyviai veikia) realybėje. Mes tada juokėmės iš jo neišmanėliškumo, nemokšiškumo, o dabar jis juokiasi iš mūsų, garsiai. Šiandien štai, kai Lietuva antrą dieną prezidentauja ES, Petras sakė išsiuntęs oficialų laišką Vladikui iš Maskvos sakydamas, kad jis su sėbrais puikiai tvarkosi savo darže – uždraudė netradicinės šeimos propagandą (suprask, uždraudė gėjus). Mūsiškis gi sveikindamas savo sielos brolį ragino jo pavyzdžiu sekti ir ES karūną šiuo metu nešiojančiai Lietuvai, ir visai Europos Sąjungai.

Kai į Petrą žiūri tokiu kampu, galima manyti, kad jis – tik sunkiai išgremžiama Sovietų vėžio liekana, na tokia vis atsinaujinanti nemalonios ligos ląstelė. Tačiau iš kitos pusės Petras yra ne tik savo paties, bet ir daug didesnio rato žmonių atspindys – vadinamųjų savireklamsčikų, tokių žmonių, kurie garsiai rėkdami ir prieštaraudami (sveikam protui) bando pelnyti dėmesį. Tokių petrų mūsuose apstu – nuo televizoriaus gyventojų iki Parlamento aktorių. Jei į šį seimūną žiūrėsime tokiu kampu – jis yra tik mūsų visuotinio dėmesio trūkumo sindromo atspindys, mūsų mažos šalies sindromo, nepilnavertiškumo komplekso (dėl mažo ūgio/ploto ar patyčių jaunystėje) atspindys.

Praėjusį savaitgalį viename vakarėlyje sutikome rusvaplaukį airį (o surprise surprise), kuris ir pats save vadina ryžiku. Na šiandien jis juokiasi iš to ir nė kiek nesuka galvos (nes juk ryžikais sunku būti tik vaikystėje), bet dabartinis jo gyvenimas susiklostė taip, kaip vaikystėje jį vertino aplinkiniai. Apkūnus ryžikas – tobulas patyčių objektas žiauriems vaikams. Žodžiu, Jamesas, buvo tuo objektu kol veiną dieną nesugalvojo, kaip galėtų išspręsti šią problemą. Ir, kadangi jau vaikai apie kietumą sprendžia išoriškai, ryžikas nusprendė pasidaryti keletą tatuiruočių - juk taip jis nebebus apkūnus ryžikas, bus apkūnus ryžikas su tatuiruote. Taktika, matyt veikė, bet reikėjo, kad jo skiriamasis bruožas būtų nebe rausvi plaukai ir apkūnumas, o išpaišytas kūnas. Dabar Jamesas, būdamas dvidešimt kelerių, yra išsitatuiravęs didžiąją dalį savo kūno ir nebegali sustoti – po tatuiruotę jis pasidaro kas keletą mėnesių. Kitą mėnesį jis planuoja išsitatuiruoti dalį veido. Smagus Jamesas, augina vešlią ryžą barzdą. Petrui jis tikrai nepatiktų.

Norėčiau turėti galimybę sužinoti į ką užaugs mūsų šauni mergaitė Lietuva, augusi su skirtingais tėvais, buvusi našlaitė, gyvenusi vaikų namuose, pabėgusi ir nebežinojusi kur eiti, besiblaškanti ir dar vis ieškanti savo šeimos. Mano asmenine nuomone, geriau jau ji pasidarytų keletą tatuiruočių ir lengviau pritaptų, nei išaugtų į piktą senę.

Apsimetėlio patrioto odė mylimajai

 

Žodžiais, pareiškimais, šūkiais
Laikraščiuose, ar prie stalo su kaimynu
Televizijos kanaluose, laiptinėse, prie upės
Mylime tave

Rankos paspaudimais, parašais, laiškais
Antspaudu ir priesaika uždėjus delną ant krūtinės
Pažadais, įstatymais ir pataisom
Mylime tave

Svetimom pavardėm, retom pergalėm, nesavais talentais
Į plačius vandenis panirusiais plaukikais
Kitų pasiekimais ir paauksuotais medaliais
Mylime tave

Platesniais keliais ir išnuomotom miestų suknelėm
Laikinais gėlių vainikais, kaukėm šventinėm margom
Kitataučiais, egzotiškais turistais apsikaišę
Mylime tave

Mylime tave savaip – kaip nedėkingas vaikas myli nepailstančius tėvus
Mylime tave iš pareigos, mylime tave iš įpratimo
Mylime tave, kai duodi dovanų ir pagyrimų
Mylime tave, jei nežinojai

Tėvelio dukrelė

Kartais mama sakydavo, kad esu tėvelio dukrelė. Tada, būdama šešerių ar dešimties, nevisai tiksliai suprasdavau, ką tai reiškė, juk mylėjau abu vienodai ir abu mylėjo vienodai mane. Vis tik savo galvelėje žinojau – tėtis mane lepina nejuokais ir yra pasiryžęs, bet kokia kaina, išpildyti visus mano norus. Gerai, kad nebuvau užgaidi princesė (ir apskritai princesė nebuvau, juk jos, dažniausiai, šviesiaplaukės, o vienintelė tamsiaplaukė Snieguolė – trumpaplaukė, nešiojusi vadinamąją bobo šukuoseną).

Taigi, princesė nebuvau ir tėčiui reikalavimų nekėliau. Vis tik, tėtis pildė mano vienok racionalius norus ir padėjo jaustis tikro gyvenimo princese. Dešimties norėjau šuniuko – mano namuose per Kalėdas atsirado Rikis (kuriuo rūpinosi, žinoma, mama, o dresavo, aišku, tėtis). Norėjau lankyti sportinius šokius ir lankiau, metų metus, kol nebenorėjau. Tėtis buvo mano asmeninis vairuotojas, asmeninė palaikymo komanda, asmeninis sporto psichologas ir kompanjonas bei sergėtojas, kai šokių konkursai vykdavo užsieniuose. Iki šiol nesuprantu, iš kur tėtis, būdamas šeimos rūpintojėlis, rasdavo laiko man (o dabar mano broliui), kai mūsų hobiai ir užsiėmimai tapdavo ne tik mūsų, bet ir tėvų darbo diena. Labai gerai vairuoja tas mano tėtis (ar ne, Kęstuti?). Tėvelio dėka galėjau atsidurti ten, kur dabar esu ir nevaržoma siekti savo tikslų.

Tėtis – tas žmogus, su kuriuo nebijodavau eiti į neramią jūrą, ant kurio kelių dar būdama ikimokyklinio amžiaus vairuodavau mūsų kakavos (o gal Latte) spalvos žigulius, kuris buvo supratingas, bet nenuolaidus, kuris leisdavo rinktis, bet nepamiršdavo pasiūlyti ir savo tiesos variantų. Mano tėtis toks, kuris man šešiolikmetei vakarėlyje leis pabūti iki vidurnakčio, bet be penkių dvyliktą skambins į neseniai nupirktą mobilųjį, kad, suprask, jau leisčiausi žemyn – jis laukia autombilyje. Geras, rūpestingas ir pasiaukojantis – toks mano tėtis. Ir dar – juokingas, teisingai juokingas.

Tėveli, esu tau visą gyvenimą dėkinga.

Sustabdykime homoseksualų plitimą nepriklausomoje Lietuvoje!

                            Baltic Pride Vilniuje. DELFI nuotr.

Netrukus, vidurvasarį, mūsų mažoji Lietuvėlė pirmininkaus Europos Sąjungai. Manau, turime visai nedaug laiko, kad perrinktume Seimą ir perskirstytume ministrų kėdes. Utopija. Tiek to, palikime juos ten – po stalais, kazachstanuose ir Parlamento tribūnose - nėra laiko, matot (kaip ir nebuvo nuo praėjusio šimtmečio pabaigos), rasti jiems pakaitalų. Tačiau būkime budrūs – netrukus galime viešai apsijuokti blogiausia įmanoma prasme. Ne, ne eilinėmis vagystėmis iš prekybos centrų Anglijoje ar Norvegijoje („tai, kad jie nieko nesaugo“ – netiksli citata), o mūsų visuotiniu bukumu. Juk valdžia – mūsų veidas. Gražus veidas: tiesi, it Putino, nosis, trikampiai, it Lukašenkos, ūsiukai... ir ta skaisčiai mėlyna suknia, puošta gelsvomis žvaigždutėmis, prie šio veido visai nedera.

Kas gi dedasi toje mano gimtinėje? Šįryt perskaičiau straipsnį apie pupulį, kuris siūlo bausti homoseksualus piniginėmis bausmėmis (1000-3000 litų) jei jie dar kartą išdrįs vaikščioti gatvėmis nešini savo vaivorykštės spalvų vėliavomis. Kitaip tariant – jei homoseksualai organizuos viešas eitynes, tegu moka baudas, nes „Šita veislė nesidaugina, bet jų daugėja per propagandą. Todėl ją turime uždrausti“. Seimo narys Petras Gražulis, nemažai nuveikęs dėl Lietuvos (dar kai buvo jaunas ir nežinojo, kad gėjai „išbujojo“ po visą pasaulį, o ne išmirė po Romos Imperijos žlugimo), Seime ne kartą pasisakė prieš homoseksualus ir lygino juos su pedofilais ar zoofilais. Šį kartą, pasiūlęs bausti dalyvaujančius homoseksualų eitynėse, jis sulaukė 50 Seimo narių palaikymo. Suprantama, juk Lietuva – krikščioniška valstybė ir nėra reikalo skatinti netradicinių šeimų ar kažkokių naujoviškų išsigalvojimų. Tegu daro TAI namuose, kai niekas nemato, o viešumoje te apsimeta heteroseksualiais baleto šokėjais ir vedžiojasi savo žmonas į televizijos projektus, tegu slepia tą gėdą. Juk tų gėjų, kai gerai pagalvoji, ne tiek jau ir daug – Rokas Žilinskas, Ruslanas Kirilkinas ir dar gal keli – o visi kiti tik užkrėstieji ir tai plinta, nesustabdomai. Tad metas tai sustabdyti – tegu ši veislė nebesidaugina!

Tai štai tokie mes (ir dar kitokie, dar įdomesni) trypiame prie ES pirmininko kėdės. Ir nesuprantame, kur esame ir ką čia veikiame apskritai. Žinoma, kažkiek suprantame – galime legaliai dirbti Airijos baruose bei statybose (jei, aišku, palanku finansiškai) ir niekas nestabdo pasienyje, kai vežame kontrabandą iš Ispanijos. Dar turime kelis mėnesius nusiskusti trikampius ūsiuskus ir galime, jei daug kartų treniruosimės, apsimesti tolerantiška ir atvira valstybe. Galime susilaikyti ir nekreipti dėmesio, kai Jonas už rankos Katedros aikštėje paima Petrą (tikriausiai tai bus John ir Peter, kurie dar nežino, kur leidžia savo ątostogas) ir apsimesti, kad juodaodis mums neprimena husaro iš „Tarp gėlių“ salono. Pasikeisti taip greitai negalime, bet susilaikyti – įmanoma. Juk susilaikymas – (krikščioniška) dorybė.

Su mamyčių diena, mamyte!

Nemeluosiu – šitą rašinėlį prisėdau rašyti ne atsitiktinai ir netgi ne pagauta nesuvaldomo įkvėpimo. Tai planuotas rašinėlis skirtas mamos dienai. Nors angliškos mamytės jau buvo pasveikintos kiek anksčiau (maždaug tuo metu, kai socialistinis pasaulis mini moters dieną), mūsų lietuviškos mamos savo šventę turi pirmąjį gegužės sekmadienį. Šventė gera ir reikalinga, sakau. Tai puiki proga tiems vaikams, kurie retai kalbasi su mama ir nėra pratę rodyti jai dėmesio, priminti – jie vis tik myli, prisimena ir rūpinasi, kiekvienas savaip. Aišku, šioje vietoje motinystės išaukštinimui skirtą šventę galėtume prilyginti Šv. Valentino dienai – kai paprastai savo damoms dėmesio nerodantys (norėjau rašyti stuobriai) vyrai padovanoja raudonų rožių puokštę, širdies formos šokoladinių saldainių dėžutę ir vakarienę restorane. Bet mamyčių diena, vis dėlto, yra visai kas kita – čia švenčiame tokį meilės ryšį, kurio nepasirinksi.

Paprastai, jei gyvenimas susiklostė neblogai ir likimas (arba Dievas) mums leido gimti padorioje šeimoje, šią dieną sveikinamę žmogų, kuris ne tik suteikė mums gyvybę, bet ir gyvenimą. Aš, pavyzdžiui, sveikinu savo mamytę, kuri mane išmokė nemažai. Iš kurios dar ir dabar kartais mokausi (ne visada, kaip reikėtų elgtis). Mano mama visada žinodavo svarbiausius mano gyvenimo įvykius (ir vis dar žino), visada klausdavau jos patarimo (ne visada klausydavau), ir dažniausiai pasitvirtindavo taisyklė – mamos žino geriau. Nežinau, iš kur ta mano mama žino tiek daug dalykų (nuo geriausių baliklių iki mano draugių patikimumo), bet aišku viena – ji žino geriau. Dar mano mama visada buvo ne tik mano talentų (esamų ir susigalvotų) gerbėja, bet ir kritikė. Tai vienas vertingiausių dalykų, privertusių mane per gyvenimą eiti žeme, o ne važinėti įsivaizduojamais rožiniais limuzinais. Mama man padėjo išsiugdyti paprastą savybę – savarankiškumą. Žinoti, ką išties sugebi, o ne įsivaizduoti, kad esi puiki dainininkė ar aktorė ir po dešimties metų „karjeros“ suprasti, kad, vis dėlto, teks dirbti parduotuvės administratore, yra gana vertinga dovana. Mama mane išmokė būti realiste, tėtis, tuo tarpu, leisdavo skraidyti padebesiais, bet abiejų kombinacija išėjo nebloga. Iš mamos dar išmokau švelnumo ir rūpestingumo – galvytės glostymai, šimtai pasakų prieš miegą, „žvaigždute“ trinami kojų padai peršalus, pietūs pagal užsakymą, išsvajotos suknelės ir mamos gamybos Barbės baldai - realistiškai ir nė kiek neperdėdama galiu patvirtinti – dėl manęs mama galėjo padaryti viską. Ir numegzti Barbei megztinį, ir už mane padaryti darbų pamokos namų darbus (numegzti šaliką), jei aš per daug užsiėmusi užklasine veikla.

Mano mama – namų židinys. Ji neklausinėdama ir nekeldama sau klausimų rūpinasi visa šeima diena iš dienos, o mes trys (neskaitant šuns) priimame tą rūpestį kaip natūralų dalyką, „pagal nutylėjimą“. Gal tai ir yra natūralu, bet ne visuose namuose. Ne visos mamos dėl vaikų atsisako savo karjeros (dar veina pamoka, kurią išmokau – to daryti nevertėtų). Ne visos mamos, mylėdamos savo vaiką iki beprotybės, moka jam padėti savarankiškai eiti per pasaulį žeme nereikalaudamos nieko atgal. Ne visos mamos tokios gražios, kad net ir atidavusios man savo puse grožio švyti taip pat ryškiai kaip prieš 30 metų. Bet mano mama – tokia. Mano mama (kaip ir tau, tikiuosi, tavo mama) – įkvėpimas.

Jos meilė yra tokia nesavanaudiška, kad aš galėčiau tik tikėtis, jog tokia meile mokėsiu mylėti savo vaikus.

 Su mamyčių diena, mamyte!

Trumpai apie nosį nusibalnojusią princesę

Foto kreditas: Imagineanimation.net

Rašyti apie dalykus, kurių nežinai yra gan kvailoka. Turiu galvoje vaikus. Vaikų neturiu ir nieko apie juos nesuprantu. Su mažais vaikais susiduriu labai retai, tad, tiesą sakant, nepanaršius internete tiksliai negalėčiau pasakyti, ar trimetis jau moka savarankiškai nueiti į tualetą. Vis tik, iš galvos niekaip neišeina vakar oro uoste matytas vaizdelis, sugraudinęs iki ašarų. Privalau paminėti, kad „iki ašarų“, labai didelė tikimybė, įvyko tik todėl, kad vaizdelis buvo stebimas po trijų dienų mimozinės puotos.

Vaizdelis nebuvo niekuo ypatingas: maždaug dviejų metukų princesė bėgiojo po oro uostą, kol mama rūpinosi bagažu, o vyresnėliai broliai (maždaug šešerių ir septynerių) dūko kartu. Princesė visu ūgiu tėškėsi ir nosimi pabučiavo betonines grindis. Pravirko lyg lakštingala, mama suskubo guosti ir raminti bei nosytės valyti. Du vyresnėliai nuščiuvo ir akimirką nežinojo ką daryti. Po minutės, vienas jų puolė prie sesytės, stipriai apkabino ir bučiavo į skruostą valydamas ašaras. Antras tuo metu ėmė išdarinėti grimasas ir tokiu būdu bandė pralinksminti princesę sutrenkta nosimi. Broliai pasirūpino dama – ašarų nebeliko. Na, bent jau jos akyse, aš, tuo metu, merginoms rodžiau vaizdelį ir trūkčiojau lūpą. Vaikai paprasti – situaciją įvertinę bando problemą spręsti jiems priimtiniausiomis priemonėmis. Jautruolis apkabins, linksmuolis prajuokins, o geruolis gal kokį šiltą žodį pasakytų.Labai paprasta ir natūralu.

Dažnai pagalvoju, kad daug ko galėtume pasimokyti iš vaikų, o tiesą sakant, iš mažo savęs. Švelnumo, atlaidumo, artumo, atvirumo, tikrumo. Na, niekada neskaičiau sakinio, kuriame viename kontekste būtų minimas susvetimėjimas ir vaikas arba vaikas apsimetėlis. Tokie dalykai, jei ir nutinka kai kurių vaikų gyvenime, nėra natūralūs: „Keturmetė Rūtelė prisipažino, kad ilgai jautė susvetimėjimą su drauge Austėja. Juodvi nesikalbėjo jau kelias dienas. Austėja nuo darželio draugės buvo atsiribojusi cinizmo kauke...” Ach, cinizmas, ta išgalvota humoro forma (lyrinis nukrypimas). Ar nebūtų šaunu, jog užuot pykę ilgiau nei dvi minutes, ateitume ir apsikabintume sau brangų žmogų, užuot tylėję ir kaupę blogas emocijas, bandytume pasakyti, ką skauda (jei treji – gal pirštuką įdurtą, jei trisdešimt – gal širdelę įdrėkstą), nebandytume atrodyti kitokie, nei esame, nebijotume atrodyti silpni ir dalintis stiprybe, nebijotume sakyti svarbios tiesos (jei treji – kad draugės suknelė nelabai graži, nes ne raudona, jei trisdešimt – kad vyras nevykėlis ir nevertas jos dėmesio). Jei tik susitrenkus nosį į betoną bandytume pagydyti vieni kitus priemonėmis, kurias turime ir kurios atrodo mums tinkamiausios, gal ir skausmas nebūtų toks aštrus. Dabar pagalvojau, kad “susvetimėjimas” – labai bjaurus žodis. Norisi ko nors palinkėti – linkiu įkvėpimo ir gyvenime būti savo geriausia vaikystės refleksija.

Praktiška(i) meilė

Kalbėti (rašyti) apie meilę – taip pat banalu, kaip ir šokti pirmąjį jaunavedžių šokį skambant Whitney Houston “I Will Always Love You”. Vis dėlto, ši tema pastarosiomis dienomis tapo viena pagrindinių visose mano gyvenimo srityse (štai kolegė matuojasi vestuvinius batelius). Šią vasarą, kaip niekada, užderėjo gausybė draugų vestuvių, tad ir kalbos sukasi – nuo batelių iki muzikos, nuo įžadų iki viešbučių, nuo mergvakarių iki medaus mėnesių. Įvairūs organizaciniai klausimai. Daug vargo dėl nieko (taip pasakytų mano tamsioji pusė - cinikė). Kaip jau yra sakęs vienas protingas žmogus, dar gerai, jei ta diena nėra pati laimingiausia jaunavedžių gyvenime. Išties, kokia prasmė tuoktis, jei manytum, kad vestuvės – laimingiausia diena tavo gyvenime, o nuo tol viskas – tiesiog nebe taip gerai.

Vis dėlto, nustūmusi nepatenkinta ir kreiva šypsena besišypsančią cinikę šalin, turiu prisipažinti – graži ta šventė, jei švenčiama dviejų vienas kito vertų žmonių sąjunga. Gerai, jei santuoka – tik simbolis, o ne įrodymas. Ir, žinoma, paremta meile (ne telenovelių ir net ne romantiškų komedijų meile, o paprasta, žemiška praktiška meile). Praktiška meilė gali skambėti nė kiek neromantiškai, bet man labai patinka. Apie princus ir žiedlapiais išklotus šilko patalus svajoti galima (jei tai kieno nors svajonė, tfu tfu...), bet meilė nėra serenados. Meilė nėra puokštės gėlių, meilė nėra žiedas ant piršto, meilė nėra raudoni apatiniai (kokie dar apatiniai, jei myli?), meilė nėra vakarienės žvakių šviesoje (nebent nėra elektros), meilė nėra mažybiniai žodelyčiai ir daugybiniai pažadai. Meilė nėra pažadai.

 Aišku, visi šie dalykai gali egzistuoti, prašom, jei tik jums patinka, mano mieli kino filmo “Asmens sargybinis” gerbėjai, bet man jie nesimbolizuoja meilės. Man labiau priimtina praktiška meilė. Jei suklupsi – jis pakels, jei susirgsi – jis slaugys, jei skaudės pilvuką – jis paglostys, jei plaukai susivels – jis padės išnarplioti, jei išalksi – iškeps kiaušinienę, jei nuobodžiausi – prajuokins, jei netikėsi savimi – jis tavimi tikės. Praktiška meilė, kai žinai, kada grįžtant namo nupirkti alaus (ir kokio). Na, ta praktiška meilė susideda iš daugybės mažų kasdienių dalykų, kurie kasdienybėje yra natūralūs, kurių nesitikima vienam iš kito, bet kurie ir sudaro tvirtą dviejų žmonių sąjungą. Tokia, kuri padeda abiejų žmonių kasdienybėje, o ne trukdo. Kai dviese tiesiog geriau, nei atskirai. Ta praktiška meilė yra tokia, kai dėl kito žmogaus norisi gyventi, o ne mirti.

Patarimai nelaimingam draugui

Nors už lango lyja (o kaip gi kitaip, juk pavasarėja Londone), smilkiniai ritmingai tvinksi (vynas ketvirtadieniais, kažkodėl, daug skanesnis nei šventadieniais), mano oda be saulės tampa panaši į dulkėtą darbo stalą (kuris, suprask, beveik baltas), šiandien ir vėl, kaip ir kasdien, pagalvojau – gražus tas gyvenimas. Nepamanykite, kad peršu savo nuomonę – gyvenimas gražus mano, o ne jūsų. Ir nė kiek jūsų nekaltinu, jei jūsų gyvenimas su*iktai nuobodus/liūdnas/neįdomus/monotoniškas/vidutiniškas. Jūs ir be mano pagalbos galite kaltinti save. Neketinu girtis, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, atsiduriu tinkamoje vietoje tinkamu metu, sugebu laiku priimti lemtingus sprendimus, esu labai darbšti ar neįprastai talentinga, nes visa tai – netiesa. Nesu iš tų žmonių, kurie gauna viską, ko nori vos apie tai pagalvoję. Nesu nei iš labai įtakingos šeimos, nei turtinga (pinigais, auksiniais pinigais). Neturiu neįprastų gabumų, nesu genijus. Tiesiog mano gyvenimas puikus. Taip buvo ne visada. Neketinu pasakoti asmeninių savo melodramos scenarijaus detalių, bet, žvelgdama atgal, galiu sudėlioti tam tikrus pokyčius lėmusius taškus (ne taškus ant i, o taškus sakinio gale), na lyg ir atskleisti gero gyvenimo paslaptį. Tebūnie tai mano dovana tau, mano nelaimingas drauge (nepriimkite asmeniškai, nebent esate mano nelaimingas draugas). Taigi, nepaisant mano niekuo ypatingo gyvenimo scenarijaus, buvo dienų, kurios lėmė įvykių eigą, privedusią mane prie šiandienos (niekuo ypatingos niūrios dienos Londone aka gražaus gyvenimo).

a) Pastebėjau, kad geri dalykai nenutinka savaime, nebent esate tas laimingasis, gimęs po ta vienintele laiminga žvaigžde (įdomu, kuri tai yra žvaigždė konkrečiai ir kaip pagimdyti po ja savo vaikus). Taigi, jei norite, kad jūsų gyvenimas pasikeistų, tai reikia jį keisti. Nieko naujo, paprasta kaip du kart du. Ir nieko baisaus! Atsikratyti nuotaiką gadinančių aplinkybių – būtina (tebūnie tai veikla, žmogus, įprotis, aplinka, daiktas). Jei mesite darbą - rasite kitą, jei mesite santykius - sukursite kitus, jei mesite miestą - prisijaukinsite kitą, jei mesite rūkyti – jums gerai. Nebijoti pokyčių – viena geriausių mano išmoktų pamokų. Ir šiaip, tiesą sakant, užtrukau nevisai trumpai besimokydama, bet niekada nevėlu.

 b) Mokytis niekada nevėlu. Man beveik trisdešimt, o aš vis dar (vėl ir vėl) studentė. Ir galėtų tai tęstis amžinai. Ir turėtų. Ir mokytis nebūtina universitete, išmokti galime daugybę dalykų (šiuo metu labai apsidžiaugiau).Pavyzdžiui, šiais metais pirmą kartą atsistojau ant snieglentės. Ir tos šaknys mokslo ne tokios karčios, labiau kaip imbieras.

 c) Pasipriešinti aplinkos spaudimui yra dar viena universali gyvenimo taisyklė padedanti gyventi gerą gyvenimą. Šios taisyklės nemokėjimas keletą kartų gyvenime man pakišo koją, o jos įsisavinimas privedė prie teigiamų pokyčių. Ši taisyklė galioja visose gyvenimo srityse, ypatingai sunkiai pritaikoma, bet labai veiksminga Lietuvoje, kur „ką žmonės pagalvos“ turi labai daug įtakos. Lietuvoje daug kas negalima: būti homoseksualu, neturėti šeimos iki 30-ies, nestoti į universitetą iš karto po mokyklos baigimo, mesti darbą neturint kito, keliauti aplink pasaulį vietoj to, kad įsigytum butą Vilniuje, ir t.t. Visiškos nesąmonės.

d) Džiaugtis smulkmenomis. Žinau, kad skųstis – šimtą kartų lenvgviau ir labiau būdinga mūsų prigimčiai (koks oras!), bet yra toks paprastas pratimas: kas dieną pasistengti sugalvoti bent vieną teigiamą tos dienos aspektą. Per 10 sekundžių rasiu bent tris: šiandien penktadienis, naujas nagų lakas, kurį padovanojo kolegė, labai ilgai išsilaiko nenusilupęs, sekmadienį turėtų atšilti.

Visapusiškumas

Pieštuku nupiešiu tavo veidą
Nespalvotu
Dantimis sulaikysiu tave
Jei pabodau
Prasigręžk skylę sienoj
Kur rodo
Įdomesnę muilo operą

Įsijungsiu kanalą kitą
Tyloje
Kai grosi muziką savo
Galvoje
Užverstą knygą skaitysiu
Tamsoje
Kad tavo natų neišgąsdinčiau

Plaukus nusikiprsiu trumpai
Jei norėsi
Filtrą nusipirksiu minčių
Nusiderėsiu
Kad užtektų grynų
Kai sėdėsim
Laukdami mūsų pavasario

Tylenis

Galbūt sėdėsiu ant suolelio šalia

Kai žaisi smėlio pilyse

Pati surasiu namų raktus

Kol lauksi vienas prie durų

Norėsiu eiti kartu paslapčia

Kai tavo šešėlį delčia

Apšvietusi vedasi tolyn

Manęs neketinus pakviesti

Tikriausiai per tyliai be žodžių šauki

Kol šoku viena su savim išdidi

O gal neturėjau išgirsti

Nes žingsniai tavo basi

Išgerti tave galėčiau vienu mauku

Bet be tavęs man nejauku

Ir muzika garsesnė

Kai namuose tylenis