Naujųjų metų rezoliucija

Nuo rytojaus mesiu rūkyti, pradėsiu lankyti sporto klubą, rytais bėgiosiu krosą, atsisakysiu vėlyvos vakarienės, rinksiuos tik ekologiškus produktus, taupysiu ątostogoms, kryptingai laikysiuos karjeros plano arba mesiu darbą... Trumpa Google paieška parodė, kad dažniausiai pasitaikančios Naujųjų Metų rezoliucijos yra šiame mano atsitiktine tvarka surašytame įsivaizduojamai stereotipiškame rezoliucijų sąraše. Britai, štai, kasmet prisižada sau numesti svorio, amirikiečiai, o surprise surprise, taip pat. Dar broliai iš už Atlanto kasmet pasižada sau „išlipti“ iš paskolų. Neretas vakarietis žada aplankyti bent vieną naują šalį, ištrūkti iš rutinos, atsisakyti alkoholio ir rūkalų bei keisti darbą. Žmogiškos problemos, kasdieniškos. Žvelgdama iš perspektyvos sumaniau sudaryti sąrašą, kurio galėtų laikytis, pasirinktinai, paprastasis lietuvaitis, kad kiti metai būtų skaidresni ir spalvoti. Sąraše paprastasis lietuvaitis, manomai, ras bent vieną sau tinkamą rezoliuciją. Labai paprasti dalykai, kad paprastasis lietuvaitis (nežinau ar bent vienas toks pamatys mano šį įrašą) lengvai suprastų.

 

1. Išjungti televizorių
2. Daugiau keliauti išskyrus į Turkiją, Egiptą, Maljorką, Kretą ir dar kelias karštas vietas. Karštas – tiesiogine šio žodžio prasme (geriau Talinas nei Antalija, geriau Berlynas nei Palma de Majorca)
3. Negerti degtinės ir redbulio kokteilių
4. Vairuoti segint saugos diržus
5. Atiduoti savo balsą rinkimuose (prieš tai bent 15 minučių internete paskaičius apie galimus pasirinkimo variantus)
6. Nemūvėti baltų puskojnių derinyje su klasikiniais juodais batais ir juodomis kelnėmis
7. Rūšiuoti atliekas
8. Sveikintis su kaimynais
9. Nesimėtyti kiaušiniais (nei į Seimą, nei į homoseksualus)
10. Nebadyti pirštais (nei į savus, nei į kitataučius) 

Šypsenų!

Prisiminimai: Sniegas rankovėse ir šiukšlių mašinos

Londone paprastai oras kur kas šiltesnis. Pastarosiomis dienomis, kai šaltukas skverbiasi pro kiekvieną plyšelį ir, rodos, kandžioja nugarą, tampo ausis ir bado pirštų galiukus, vis dažniau susimąstau – o kaip šaltį tverdavau Lietuvoje? Kur dabar termometro rodiklis jau nusiritęs gerokai žemiau nulio ir žmonės bėdavojasi per sniegą kelio nematantys.

Taip beanalizuodama klimatą mintimis nukeliavau į vaikystę, kai žiema buvo ne tik rogutės, kurias vairuoja tėtis (tada jaučiuosi saugi), bet ir nuolat persisukančios frotinės pėdkelnės, už liežuvėlio užlindęs spaudžiantis batų raištelis, ant gumos pakabintos pirštinės, į rankogalius prilindę sniego gniužulai, nuo šalčio tvinkčiojantys įraudę skruostai ir judesius varžantys kailinukai. Arba kombinezonas! Tamsiai mėlynas kombinezonas su raudonomis detalėmis. Turėjau ir prie jo derančią striukę, kurios užtrauktukas, jei mano ir mamos mintys apie smakro padėtį nesutapdavo, kartais priverdavo odą. Vos vos, bet profilaktiniam ašarų išliejimui – pats tas. Taip beklajodama žiemiškų rūpestėlių prisiminimuose, kurie rūpėjo gal prieš kokius 25 metus, pradėjau galvoti apie kitus 80-ųjų pabaigos akcentus.

Netikėtai atmintyje iškilo vienas keisčiausių dalykų – šiukšliavežės. Didžiulės smirdinčios šiukšlių mašinos atvažiuodavo į daugiabučių kiemus ir surinkdavo šiukšles. Gyventojai rykiuodavosi nešini savo įvairiaspalviais plastmasiniais šiukšlių kibirais. Matyt, atvažiuodavo tam tikrą valandą, visada garsiai pypteldavo kelis kartus „Pyp Pyp“. Šiukšlėėės! Ir skuodžiu žemyn laiptais iš penkto aukšto laikydama skaisčiai mėlyną plastmasinį kibirą rankose. Tekdavo ir eilėje pastovėti, o šiukšles gerai iškratyti, padaužant į nusleidusį šiukšlių automobilio konteinerį. Kibiro dugne, žinoma, būtinai bus prilipęs laikraštis, kurį tėvai tiesdavo, kad šiukšlės prie dugno neprikibtų. Laikraštis paprastai likdavo dugne, kad ir kaip stengdavausi jį iškratyti. Šiukšlių maišų tuomet nebūdavo! Nebūdavo ir paprastų plastikinių maišelių pirkiniams. Tai laikai – be plastikinių maišų! Pamenu, kad nemaloniausia dalis po šiukšlių nešimo – plauti skaisčiai mėlyną kibirą, ant kurio sienelių tikriausiai bus likusi bulvės lupena. Dažniausiai šia procedūra pasirūpindavo mama. Būdavo dienų, kai su šiukšlėmis laukan išbėgti nespėdavom, tai bėda! Tekdavo vaikytis tą šiukšliavežę po gretimus kiemus... Visada pavydėjau draugei Linai, kuri gyveno devynaukštyje – jie turėdavo šiukšlių konteinerius laiptinėse ir šiukšles tereikėdavo per vamzdį išmesti žemyn, net leistis laiptais nereikėdavo. Pavydėdavau jai ir lifto.

                                                                                               Šaltinis: efoto.lt