Londone paprastai oras kur kas šiltesnis. Pastarosiomis dienomis, kai šaltukas skverbiasi pro kiekvieną plyšelį ir, rodos, kandžioja nugarą, tampo ausis ir bado pirštų galiukus, vis dažniau susimąstau – o kaip šaltį tverdavau Lietuvoje? Kur dabar termometro rodiklis jau nusiritęs gerokai žemiau nulio ir žmonės bėdavojasi per sniegą kelio nematantys.
Taip beanalizuodama klimatą mintimis nukeliavau į vaikystę, kai žiema buvo ne tik rogutės, kurias vairuoja tėtis (tada jaučiuosi saugi), bet ir nuolat persisukančios frotinės pėdkelnės, už liežuvėlio užlindęs spaudžiantis batų raištelis, ant gumos pakabintos pirštinės, į rankogalius prilindę sniego gniužulai, nuo šalčio tvinkčiojantys įraudę skruostai ir judesius varžantys kailinukai. Arba kombinezonas! Tamsiai mėlynas kombinezonas su raudonomis detalėmis. Turėjau ir prie jo derančią striukę, kurios užtrauktukas, jei mano ir mamos mintys apie smakro padėtį nesutapdavo, kartais priverdavo odą. Vos vos, bet profilaktiniam ašarų išliejimui – pats tas. Taip beklajodama žiemiškų rūpestėlių prisiminimuose, kurie rūpėjo gal prieš kokius 25 metus, pradėjau galvoti apie kitus 80-ųjų pabaigos akcentus.
Netikėtai atmintyje iškilo vienas keisčiausių dalykų – šiukšliavežės. Didžiulės smirdinčios šiukšlių mašinos atvažiuodavo į daugiabučių kiemus ir surinkdavo šiukšles. Gyventojai rykiuodavosi nešini savo įvairiaspalviais plastmasiniais šiukšlių kibirais. Matyt, atvažiuodavo tam tikrą valandą, visada garsiai pypteldavo kelis kartus „Pyp Pyp“. Šiukšlėėės! Ir skuodžiu žemyn laiptais iš penkto aukšto laikydama skaisčiai mėlyną plastmasinį kibirą rankose. Tekdavo ir eilėje pastovėti, o šiukšles gerai iškratyti, padaužant į nusleidusį šiukšlių automobilio konteinerį. Kibiro dugne, žinoma, būtinai bus prilipęs laikraštis, kurį tėvai tiesdavo, kad šiukšlės prie dugno neprikibtų. Laikraštis paprastai likdavo dugne, kad ir kaip stengdavausi jį iškratyti. Šiukšlių maišų tuomet nebūdavo! Nebūdavo ir paprastų plastikinių maišelių pirkiniams. Tai laikai – be plastikinių maišų! Pamenu, kad nemaloniausia dalis po šiukšlių nešimo – plauti skaisčiai mėlyną kibirą, ant kurio sienelių tikriausiai bus likusi bulvės lupena. Dažniausiai šia procedūra pasirūpindavo mama. Būdavo dienų, kai su šiukšlėmis laukan išbėgti nespėdavom, tai bėda! Tekdavo vaikytis tą šiukšliavežę po gretimus kiemus... Visada pavydėjau draugei Linai, kuri gyveno devynaukštyje – jie turėdavo šiukšlių konteinerius laiptinėse ir šiukšles tereikėdavo per vamzdį išmesti žemyn, net leistis laiptais nereikėdavo. Pavydėdavau jai ir lifto.
Šaltinis: efoto.lt
No comments:
Post a Comment