Skirtingos kalbos

- Kas yra, mažyte? Ko nepatenkinta, lūpą patempus? Neverk, nereikia. Juk nieko neskauda. Na kas dabar, nejaugi ir vėl nei iš šio, nei iš to pradėsi verkti? Dukryte…

- Paimk mane ant rankų, pamyluok truputuką, labai pavargau eiti, noriu kristi ant žemės. Ką man sakai? Ką kalbi ir kodėl nedarai, kaip noriu? Ką reiškia tie garsai iš tavo burnos? Prašau prašau pakelk mane, juk matai, kad nelinksma, labai pavargau ir kojytes skauda. Aaaaaa…

- Baik verkti, kiek gi galima. Gali nusiraminti vieną kartą? Kas yra? Skauda ką nors? Sauskelnės naujos, pavalgius, pamiegojus, kas gi dabar? Duokš ranką, nekrisk ant žemės… stokis pasakiau… stokis…

- Ką kalbi? Ką kalbi? Pažiūrėk, aš tiesiu į tave rankas, nebepaeinu, pinasi kojos ir persisukusi kojinė viename bate baisiai nemaloniai trina kojos nykštį. Kodėl manęs nesupranti? Va, griūnu ant žemės ir bandau nusiplėštu tą batuką, kuris nepatogiai prispaudęs pėdkelnes. Taip garsiai šaukiu, kodėl nieko nedarai? Dar kartą pabandysiu nusiplėšti… kodėl nieko nedarai, aš nebepasikeliu… Kodėl taip piktai žiūri į mane?

- Dabar jau tikrai gana. Duokš ranką, einam, negriūvinėk... Ach tu šitaip, ateik čia, viskas, einam namo, nebeįmanoma išeiti į žmones su tavimi. Voliojasi ji gražuolė ant žemės…

- Auch, kam taip skaudžiai? Rankytę juk skauda, kodėl taip aukštai keli? Nespėju nespėju bėgti, palauk, kur skubi… auch, skauda rankytę, nespausk taip. Ar girdi? Aaaaa labai bijau nukristi, kai bėgu tokiu greičiu ir dar tas batukas su kojine persisukusia… labai pavargus aš, kodėl pyksti? Žiūrėk, verkiu, man negera, ar girdi? Kodėl niršti? Pataisyk batuką, prašau, ir nebėkime taip greitai, mama, ar girdi, aš bijau nukristi!Aaaaaa

- Viskas, nebesivesiu tavęs kartu, jei nemoki gražiai elgtis. Stovėk ramiai, pirštines uždėsiu. Kišk rankytę. Ieva, nelaikyk to kumščio sugniaužusi.

- Gerai, kad sustojome, bet gal gali pataisyti dar batuką ir kojinę? Ką čia dar dedi? Ką čia daryti? Nebenoriu daugiau nieko dėtis, jau ir taip labai nepatogu... gal galėtum mane panešti šiek tiek?

- Oj tu ožiuku pavirtus mergaitė. Gerai, eikšk, panešiu, nes antraip niekur nenuskubėsime su tavim tokiais tempais. Neįmanoma susikalbėti...

- Ačiū ačiū, kaip gerai, kodėl tiek delsei? Gerai, kad pagaliau pavyko susikalbėti.



Įkvėpta suaugusiųjų pasaulyje gyvenančių VAIKŲ

Mano gyvenimo būda

Visos silkės ir baltos ar raudonos mišrainės, pyragėliai su grybais arba aguonimis (vaikystėje – tik aguonomis, žinoma), kisieliai, kepta, tešloje apvoliota, marinuota, daržovėmis ir kitokiais patalais apklota žuvis, vištytės, antytės, krienai, šaltiena, napoleonai ir šakočiai, galų gale ir cepelinai (mamos cepelinai !!!) yra tikrai neprasta dieta, po kurios ne tik skrandis išsitampo iki lietuvio rankinio bagažo dydžio (kas, suprask, yra neapibrėžiama), bet ir norisi ištrūkti į Tolimuosius Rytus pamedituoti savaitėlę kitą – nuo vinigretų išsivalyti ne tik kūną, bet ir protą. Tiesa, Tolimuosiuose Rytuose niekada nebuvau ir oranžiniai apsivilkusius vienuolius bei meditaciją tik stereotipiškai priskiriu išsivalymui nuo vakarietiškų gėrybių pertekliaus. O ir į darbus įnikti bei pavasariškai šiltą, bet rudeniškai pilką Londono orą vėl prisijaukinti ne taip ir paprasta. Gerai, kad namai ten, kur širdis. Mano – tarp Kauno ir Londono bokštų.

Išties, pradėjau nuo silkių, o rašyti prisėdau apie namus. Kas yra namai ir kada jų sąvoka pasikeičia? Kai iš tėvų lizdelio ir naminių kotletų dietos išsikraustai į studentišką kamarėlę ir propaguoji šaldytų virtinių (su bulvėmis) dietą? Ar kai pradedi finansiškai savarankišką gyvenimo puslapį, o gal kai savimi gali pasirūpinti ne prasčiau, nei mama? Ar kai namuose yra žmogus, kuris tavimi rūpinasi ne prasčiau nei mama? Kažkaip per daug čia apie tuos rūpesčius – namai su rūpesčiais nė kiek nesusiję. Savo gyvenime patyriau jau visus aukščiau išvardytus namų teorijos variantus, bet iki visai neseniai galvodama apie namus visada prisimindavau tik tėvų namus – Kauną, nors Kaune negyvenu jau 9 metai. Namai ten, kur širdis. Tėvų namai (kad ir kur tėvai gyventų) visada liks mano namais, kur niekam nesvarbu, kaip atrodai ką tik nubudus ryte, kur pusryčiai visada valgomi drauge visiems susėdus prie stalo (net jei 4 šeimos nariai, neskaitant šuns, keliasi vienos valandos intervalo skirtumu), kur vis dar drauge žiūrimi geri (arba blogi) filmai, kur maistas visada skaniausias (žr. Cepelinai) ir gyvenimo laiko mašina grįžta bent dešimt metų atgal. Tikriausiai, savo vaikystės namuose daugeliui suaugėlių gera todėl, kad jie sugrįžta (ne tik mintimis) į tą vaikystės muilo burbulą, kai savi rūpesčiai nebeegzistuoja ir bent trumpam būna užkloti silkės patalais. Vėl apie silkę, matyt, Kalėdų puota man paliko sunkiai išdildomą pėdsaką.

Šeima man visada buvo svarbiausias gyvenimo vienetas – namų sinonimas. Galbūt todėl niekada nebuvau gyvenimo su krūva draugų gerbėja ir savo namų erdvę stengdavausi apsaugoti kaip sarginis šuo savo klerančią būdą, jei kokios laukinės katės ar paklydę šunys norėdavo pasišildyti. Vis tik, iki šiol esu gyvenusi tik moteliuose, viešbučiuose, bendrabučiuose ar šeimyniniuose numeriuose, bet savo namų (aka būdos), kurioje jausčiausi taip pat gerai, kaip tėvų lizdelyje, iki šiol niekada neturėjau.

Dabar mano namais gali būti bet kuri pasaulio būda, ačiū tau.