Visos silkės ir baltos ar raudonos mišrainės, pyragėliai su grybais arba aguonimis (vaikystėje – tik aguonomis, žinoma), kisieliai, kepta, tešloje apvoliota, marinuota, daržovėmis ir kitokiais patalais apklota žuvis, vištytės, antytės, krienai, šaltiena, napoleonai ir šakočiai, galų gale ir cepelinai (mamos cepelinai !!!) yra tikrai neprasta dieta, po kurios ne tik skrandis išsitampo iki lietuvio rankinio bagažo dydžio (kas, suprask, yra neapibrėžiama), bet ir norisi ištrūkti į Tolimuosius Rytus pamedituoti savaitėlę kitą – nuo vinigretų išsivalyti ne tik kūną, bet ir protą. Tiesa, Tolimuosiuose Rytuose niekada nebuvau ir oranžiniai apsivilkusius vienuolius bei meditaciją tik stereotipiškai priskiriu išsivalymui nuo vakarietiškų gėrybių pertekliaus. O ir į darbus įnikti bei pavasariškai šiltą, bet rudeniškai pilką Londono orą vėl prisijaukinti ne taip ir paprasta. Gerai, kad namai ten, kur širdis. Mano – tarp Kauno ir Londono bokštų.
Išties, pradėjau nuo silkių, o rašyti prisėdau apie namus. Kas yra namai ir kada jų sąvoka pasikeičia? Kai iš tėvų lizdelio ir naminių kotletų dietos išsikraustai į studentišką kamarėlę ir propaguoji šaldytų virtinių (su bulvėmis) dietą? Ar kai pradedi finansiškai savarankišką gyvenimo puslapį, o gal kai savimi gali pasirūpinti ne prasčiau, nei mama? Ar kai namuose yra žmogus, kuris tavimi rūpinasi ne prasčiau nei mama? Kažkaip per daug čia apie tuos rūpesčius – namai su rūpesčiais nė kiek nesusiję. Savo gyvenime patyriau jau visus aukščiau išvardytus namų teorijos variantus, bet iki visai neseniai galvodama apie namus visada prisimindavau tik tėvų namus – Kauną, nors Kaune negyvenu jau 9 metai. Namai ten, kur širdis. Tėvų namai (kad ir kur tėvai gyventų) visada liks mano namais, kur niekam nesvarbu, kaip atrodai ką tik nubudus ryte, kur pusryčiai visada valgomi drauge visiems susėdus prie stalo (net jei 4 šeimos nariai, neskaitant šuns, keliasi vienos valandos intervalo skirtumu), kur vis dar drauge žiūrimi geri (arba blogi) filmai, kur maistas visada skaniausias (žr. Cepelinai) ir gyvenimo laiko mašina grįžta bent dešimt metų atgal. Tikriausiai, savo vaikystės namuose daugeliui suaugėlių gera todėl, kad jie sugrįžta (ne tik mintimis) į tą vaikystės muilo burbulą, kai savi rūpesčiai nebeegzistuoja ir bent trumpam būna užkloti silkės patalais. Vėl apie silkę, matyt, Kalėdų puota man paliko sunkiai išdildomą pėdsaką.
Šeima man visada buvo svarbiausias gyvenimo vienetas – namų sinonimas. Galbūt todėl niekada nebuvau gyvenimo su krūva draugų gerbėja ir savo namų erdvę stengdavausi apsaugoti kaip sarginis šuo savo klerančią būdą, jei kokios laukinės katės ar paklydę šunys norėdavo pasišildyti. Vis tik, iki šiol esu gyvenusi tik moteliuose, viešbučiuose, bendrabučiuose ar šeimyniniuose numeriuose, bet savo namų (aka būdos), kurioje jausčiausi taip pat gerai, kaip tėvų lizdelyje, iki šiol niekada neturėjau.
Dabar mano namais gali būti bet kuri pasaulio būda, ačiū tau.
No comments:
Post a Comment