Monday, 22 April 2013

Trumpai apie nosį nusibalnojusią princesę

Foto kreditas: Imagineanimation.net


Rašyti apie dalykus, kurių nežinai yra gan kvailoka. Turiu galvoje vaikus. Vaikų neturiu ir nieko apie juos nesuprantu. Su mažais vaikais susiduriu labai retai, tad, tiesą sakant, nepanaršius internete tiksliai negalėčiau pasakyti, ar trimetis jau moka savarankiškai nueiti į tualetą. Vis tik, iš galvos niekaip neišeina vakar oro uoste matytas vaizdelis, sugraudinęs iki ašarų. Privalau paminėti, kad „iki ašarų“, labai didelė tikimybė, įvyko tik todėl, kad vaizdelis buvo stebimas po trijų dienų mimozinės puotos.

Vaizdelis nebuvo niekuo ypatingas: maždaug dviejų metukų princesė bėgiojo po oro uostą, kol mama rūpinosi bagažu, o vyresnėliai broliai (maždaug šešerių ir septynerių) dūko kartu. Princesė visu ūgiu tėškėsi ir nosimi pabučiavo betonines grindis. Pravirko lyg lakštingala, mama suskubo guosti ir raminti bei nosytės valyti. Du vyresnėliai nuščiuvo ir akimirką nežinojo ką daryti. Po minutės, vienas jų puolė prie sesytės, stipriai apkabino ir bučiavo į skruostą valydamas ašaras. Antras tuo metu ėmė išdarinėti grimasas ir tokiu būdu bandė pralinksminti princesę sutrenkta nosimi. Broliai pasirūpino dama – ašarų nebeliko. Na, bent jau jos akyse, aš, tuo metu, merginoms rodžiau vaizdelį ir trūkčiojau lūpą. Vaikai paprasti – situaciją įvertinę bando problemą spręsti jiems priimtiniausiomis priemonėmis. Jautruolis apkabins, linksmuolis prajuokins, o geruolis gal kokį šiltą žodį pasakytų.Labai paprasta ir natūralu.

Dažnai pagalvoju, kad daug ko galėtume pasimokyti iš vaikų, o tiesą sakant, iš mažo savęs. Švelnumo, atlaidumo, artumo, atvirumo, tikrumo. Na, niekada neskaičiau sakinio, kuriame viename kontekste būtų minimas susvetimėjimas ir vaikas arba vaikas apsimetėlis. Tokie dalykai, jei ir nutinka kai kurių vaikų gyvenime, nėra natūralūs: „Keturmetė Rūtelė prisipažino, kad ilgai jautė susvetimėjimą su drauge Austėja. Juodvi nesikalbėjo jau kelias dienas. Austėja nuo darželio draugės buvo atsiribojusi cinizmo kauke...” Ach, cinizmas, ta išgalvota humoro forma (lyrinis nukrypimas). Ar nebūtų šaunu, jog užuot pykę ilgiau nei dvi minutes, ateitume ir apsikabintume sau brangų žmogų, užuot tylėję ir kaupę blogas emocijas, bandytume pasakyti, ką skauda (jei treji – gal pirštuką įdurtą, jei trisdešimt – gal širdelę įdrėkstą), nebandytume atrodyti kitokie, nei esame, nebijotume atrodyti silpni ir dalintis stiprybe, nebijotume sakyti svarbios tiesos (jei treji – kad draugės suknelė nelabai graži, nes ne raudona, jei trisdešimt – kad vyras nevykėlis ir nevertas jos dėmesio). Jei tik susitrenkus nosį į betoną bandytume pagydyti vieni kitus priemonėmis, kurias turime ir kurios atrodo mums tinkamiausios, gal ir skausmas nebūtų toks aštrus. Dabar pagalvojau, kad “susvetimėjimas” – labai bjaurus žodis. Norisi ko nors palinkėti – linkiu įkvėpimo ir gyvenime būti savo geriausia vaikystės refleksija.

Thursday, 18 April 2013

Praktiška(i) meilė

Kalbėti (rašyti) apie meilę – taip pat banalu, kaip ir šokti pirmąjį jaunavedžių šokį skambant Whitney Houston “I Will Always Love You”. Vis dėlto, ši tema pastarosiomis dienomis tapo viena pagrindinių visose mano gyvenimo srityse (štai kolegė matuojasi vestuvinius batelius). Šią vasarą, kaip niekada, užderėjo gausybė draugų vestuvių, tad ir kalbos sukasi – nuo batelių iki muzikos, nuo įžadų iki viešbučių, nuo mergvakarių iki medaus mėnesių. Įvairūs organizaciniai klausimai. Daug vargo dėl nieko (taip pasakytų mano tamsioji pusė - cinikė). Kaip jau yra sakęs vienas protingas žmogus, dar gerai, jei ta diena nėra pati laimingiausia jaunavedžių gyvenime. Išties, kokia prasmė tuoktis, jei manytum, kad vestuvės – laimingiausia diena tavo gyvenime, o nuo tol viskas – tiesiog nebe taip gerai.

Vis dėlto, nustūmusi nepatenkinta ir kreiva šypsena besišypsančią cinikę šalin, turiu prisipažinti – graži ta šventė, jei švenčiama dviejų vienas kito vertų žmonių sąjunga. Gerai, jei santuoka – tik simbolis, o ne įrodymas. Ir, žinoma, paremta meile (ne telenovelių ir net ne romantiškų komedijų meile, o paprasta, žemiška praktiška meile). Praktiška meilė gali skambėti nė kiek neromantiškai, bet man labai patinka. Apie princus ir žiedlapiais išklotus šilko patalus svajoti galima (jei tai kieno nors svajonė, tfu tfu...), bet meilė nėra serenados. Meilė nėra puokštės gėlių, meilė nėra žiedas ant piršto, meilė nėra raudoni apatiniai (kokie dar apatiniai, jei myli?), meilė nėra vakarienės žvakių šviesoje (nebent nėra elektros), meilė nėra mažybiniai žodelyčiai ir daugybiniai pažadai. Meilė nėra pažadai.

 Aišku, visi šie dalykai gali egzistuoti, prašom, jei tik jums patinka, mano mieli kino filmo “Asmens sargybinis” gerbėjai, bet man jie nesimbolizuoja meilės. Man labiau priimtina praktiška meilė. Jei suklupsi – jis pakels, jei susirgsi – jis slaugys, jei skaudės pilvuką – jis paglostys, jei plaukai susivels – jis padės išnarplioti, jei išalksi – iškeps kiaušinienę, jei nuobodžiausi – prajuokins, jei netikėsi savimi – jis tavimi tikės. Praktiška meilė, kai žinai, kada grįžtant namo nupirkti alaus (ir kokio). Na, ta praktiška meilė susideda iš daugybės mažų kasdienių dalykų, kurie kasdienybėje yra natūralūs, kurių nesitikima vienam iš kito, bet kurie ir sudaro tvirtą dviejų žmonių sąjungą. Tokia, kuri padeda abiejų žmonių kasdienybėje, o ne trukdo. Kai dviese tiesiog geriau, nei atskirai. Ta praktiška meilė yra tokia, kai dėl kito žmogaus norisi gyventi, o ne mirti.

Friday, 12 April 2013

Patarimai nelaimingam draugui


Nors už lango lyja (o kaip gi kitaip, juk pavasarėja Londone), smilkiniai ritmingai tvinksi (vynas ketvirtadieniais, kažkodėl, daug skanesnis nei šventadieniais), mano oda be saulės tampa panaši į dulkėtą darbo stalą (kuris, suprask, beveik baltas), šiandien ir vėl, kaip ir kasdien, pagalvojau – gražus tas gyvenimas. Nepamanykite, kad peršu savo nuomonę – gyvenimas gražus mano, o ne jūsų. Ir nė kiek jūsų nekaltinu, jei jūsų gyvenimas su*iktai nuobodus/liūdnas/neįdomus/monotoniškas/vidutiniškas. Jūs ir be mano pagalbos galite kaltinti save. Neketinu girtis, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, atsiduriu tinkamoje vietoje tinkamu metu, sugebu laiku priimti lemtingus sprendimus, esu labai darbšti ar neįprastai talentinga, nes visa tai – netiesa. Nesu iš tų žmonių, kurie gauna viską, ko nori vos apie tai pagalvoję. Nesu nei iš labai įtakingos šeimos, nei turtinga (pinigais, auksiniais pinigais). Neturiu neįprastų gabumų, nesu genijus. Tiesiog mano gyvenimas puikus. Taip buvo ne visada. Neketinu pasakoti asmeninių savo melodramos scenarijaus detalių, bet, žvelgdama atgal, galiu sudėlioti tam tikrus pokyčius lėmusius taškus (ne taškus ant i, o taškus sakinio gale), na lyg ir atskleisti gero gyvenimo paslaptį. Tebūnie tai mano dovana tau, mano nelaimingas drauge (nepriimkite asmeniškai, nebent esate mano nelaimingas draugas). Taigi, nepaisant mano niekuo ypatingo gyvenimo scenarijaus, buvo dienų, kurios lėmė įvykių eigą, privedusią mane prie šiandienos (niekuo ypatingos niūrios dienos Londone aka gražaus gyvenimo).

a) Pastebėjau, kad geri dalykai nenutinka savaime, nebent esate tas laimingasis, gimęs po ta vienintele laiminga žvaigžde (įdomu, kuri tai yra žvaigždė konkrečiai ir kaip pagimdyti po ja savo vaikus). Taigi, jei norite, kad jūsų gyvenimas pasikeistų, tai reikia jį keisti. Nieko naujo, paprasta kaip du kart du. Ir nieko baisaus! Atsikratyti nuotaiką gadinančių aplinkybių – būtina (tebūnie tai veikla, žmogus, įprotis, aplinka, daiktas). Jei mesite darbą - rasite kitą, jei mesite santykius - sukursite kitus, jei mesite miestą - prisijaukinsite kitą, jei mesite rūkyti – jums gerai. Nebijoti pokyčių – viena geriausių mano išmoktų pamokų. Ir šiaip, tiesą sakant, užtrukau nevisai trumpai besimokydama, bet niekada nevėlu.

 b) Mokytis niekada nevėlu. Man beveik trisdešimt, o aš vis dar (vėl ir vėl) studentė. Ir galėtų tai tęstis amžinai. Ir turėtų. Ir mokytis nebūtina universitete, išmokti galime daugybę dalykų (šiuo metu labai apsidžiaugiau).Pavyzdžiui, šiais metais pirmą kartą atsistojau ant snieglentės. Ir tos šaknys mokslo ne tokios karčios, labiau kaip imbieras.

 c) Pasipriešinti aplinkos spaudimui yra dar viena universali gyvenimo taisyklė padedanti gyventi gerą gyvenimą. Šios taisyklės nemokėjimas keletą kartų gyvenime man pakišo koją, o jos įsisavinimas privedė prie teigiamų pokyčių. Ši taisyklė galioja visose gyvenimo srityse, ypatingai sunkiai pritaikoma, bet labai veiksminga Lietuvoje, kur „ką žmonės pagalvos“ turi labai daug įtakos. Lietuvoje daug kas negalima: būti homoseksualu, neturėti šeimos iki 30-ies, nestoti į universitetą iš karto po mokyklos baigimo, mesti darbą neturint kito, keliauti aplink pasaulį vietoj to, kad įsigytum butą Vilniuje, ir t.t. Visiškos nesąmonės.

d) Džiaugtis smulkmenomis. Žinau, kad skųstis – šimtą kartų lenvgviau ir labiau būdinga mūsų prigimčiai (koks oras!), bet yra toks paprastas pratimas: kas dieną pasistengti sugalvoti bent vieną teigiamą tos dienos aspektą. Per 10 sekundžių rasiu bent tris: šiandien penktadienis, naujas nagų lakas, kurį padovanojo kolegė, labai ilgai išsilaiko nenusilupęs, sekmadienį turėtų atšilti.

Monday, 8 April 2013

Visapusiškumas

Pieštuku nupiešiu tavo veidą
Nespalvotu
Dantimis sulaikysiu tave
Jei pabodau
Prasigręžk skylę sienoj
Kur rodo
Įdomesnę muilo operą

Įsijungsiu kanalą kitą
Tyloje
Kai grosi muziką savo
Galvoje
Užverstą knygą skaitysiu
Tamsoje
Kad tavo natų neišgąsdinčiau

Plaukus nusikiprsiu trumpai
Jei norėsi
Filtrą nusipirksiu minčių
Nusiderėsiu
Kad užtektų grynų
Kai sėdėsim
Laukdami mūsų pavasario

Tylenis


Galbūt sėdėsiu ant suolelio šalia
Kai žaisi smėlio pilyse
Pati surasiu namų raktus
Kol lauksi vienas prie durų

Norėsiu eiti kartu paslapčia
Kai tavo šešėlį delčia
Apšvietusi vedasi tolyn
Manęs neketinus pakviesti

Tikriausiai per tyliai be žodžių šauki
Kol šoku viena su savim išdidi
O gal neturėjau išgirsti
Nes žingsniai tavo basi

Išgerti tave galėčiau vienu mauku
Bet be tavęs man nejauku
Ir muzika garsesnė
Kai namuose tylenis