Wednesday, 22 May 2013
Sustabdykime homoseksualų plitimą nepriklausomoje Lietuvoje!
Netrukus, vidurvasarį, mūsų mažoji Lietuvėlė pirmininkaus Europos Sąjungai. Manau, turime visai nedaug laiko, kad perrinktume Seimą ir perskirstytume ministrų kėdes. Utopija. Tiek to, palikime juos ten – po stalais, kazachstanuose ir Parlamento tribūnose - nėra laiko, matot (kaip ir nebuvo nuo praėjusio šimtmečio pabaigos), rasti jiems pakaitalų. Tačiau būkime budrūs – netrukus galime viešai apsijuokti blogiausia įmanoma prasme. Ne, ne eilinėmis vagystėmis iš prekybos centrų Anglijoje ar Norvegijoje („tai, kad jie nieko nesaugo“ – netiksli citata), o mūsų visuotiniu bukumu. Juk valdžia – mūsų veidas. Gražus veidas: tiesi, it Putino, nosis, trikampiai, it Lukašenkos, ūsiukai... ir ta skaisčiai mėlyna suknia, puošta gelsvomis žvaigždutėmis, prie šio veido visai nedera.
Kas gi dedasi toje mano gimtinėje? Šįryt perskaičiau straipsnį apie pupulį, kuris siūlo bausti homoseksualus piniginėmis bausmėmis (1000-3000 litų) jei jie dar kartą išdrįs vaikščioti gatvėmis nešini savo vaivorykštės spalvų vėliavomis. Kitaip tariant – jei homoseksualai organizuos viešas eitynes, tegu moka baudas, nes „Šita veislė nesidaugina, bet jų daugėja per propagandą. Todėl ją turime uždrausti“. Seimo narys Petras Gražulis, nemažai nuveikęs dėl Lietuvos (dar kai buvo jaunas ir nežinojo, kad gėjai „išbujojo“ po visą pasaulį, o ne išmirė po Romos Imperijos žlugimo), Seime ne kartą pasisakė prieš homoseksualus ir lygino juos su pedofilais ar zoofilais. Šį kartą, pasiūlęs bausti dalyvaujančius homoseksualų eitynėse, jis sulaukė 50 Seimo narių palaikymo. Suprantama, juk Lietuva – krikščioniška valstybė ir nėra reikalo skatinti netradicinių šeimų ar kažkokių naujoviškų išsigalvojimų. Tegu daro TAI namuose, kai niekas nemato, o viešumoje te apsimeta heteroseksualiais baleto šokėjais ir vedžiojasi savo žmonas į televizijos projektus, tegu slepia tą gėdą. Juk tų gėjų, kai gerai pagalvoji, ne tiek jau ir daug – Rokas Žilinskas, Ruslanas Kirilkinas ir dar gal keli – o visi kiti tik užkrėstieji ir tai plinta, nesustabdomai. Tad metas tai sustabdyti – tegu ši veislė nebesidaugina!
Tai štai tokie mes (ir dar kitokie, dar įdomesni) trypiame prie ES pirmininko kėdės. Ir nesuprantame, kur esame ir ką čia veikiame apskritai. Žinoma, kažkiek suprantame – galime legaliai dirbti Airijos baruose bei statybose (jei, aišku, palanku finansiškai) ir niekas nestabdo pasienyje, kai vežame kontrabandą iš Ispanijos. Dar turime kelis mėnesius nusiskusti trikampius ūsiuskus ir galime, jei daug kartų treniruosimės, apsimesti tolerantiška ir atvira valstybe. Galime susilaikyti ir nekreipti dėmesio, kai Jonas už rankos Katedros aikštėje paima Petrą (tikriausiai tai bus John ir Peter, kurie dar nežino, kur leidžia savo ątostogas) ir apsimesti, kad juodaodis mums neprimena husaro iš „Tarp gėlių“ salono. Pasikeisti taip greitai negalime, bet susilaikyti – įmanoma. Juk susilaikymas – (krikščioniška) dorybė.
Sunday, 5 May 2013
Su mamyčių diena, mamyte!
Nemeluosiu – šitą rašinėlį prisėdau rašyti ne atsitiktinai ir netgi ne pagauta nesuvaldomo įkvėpimo. Tai planuotas rašinėlis skirtas mamos dienai. Nors angliškos mamytės jau buvo pasveikintos kiek anksčiau (maždaug tuo metu, kai socialistinis pasaulis mini moters dieną), mūsų lietuviškos mamos savo šventę turi pirmąjį gegužės sekmadienį. Šventė gera ir reikalinga, sakau. Tai puiki proga tiems vaikams, kurie retai kalbasi su mama ir nėra pratę rodyti jai dėmesio, priminti – jie vis tik myli, prisimena ir rūpinasi, kiekvienas savaip. Aišku, šioje vietoje motinystės išaukštinimui skirtą šventę galėtume prilyginti Šv. Valentino dienai – kai paprastai savo damoms dėmesio nerodantys (norėjau rašyti stuobriai) vyrai padovanoja raudonų rožių puokštę, širdies formos šokoladinių saldainių dėžutę ir vakarienę restorane. Bet mamyčių diena, vis dėlto, yra visai kas kita – čia švenčiame tokį meilės ryšį, kurio nepasirinksi.
Paprastai, jei gyvenimas susiklostė neblogai ir likimas (arba Dievas) mums leido gimti padorioje šeimoje, šią dieną sveikinamę žmogų, kuris ne tik suteikė mums gyvybę, bet ir gyvenimą. Aš, pavyzdžiui, sveikinu savo mamytę, kuri mane išmokė nemažai. Iš kurios dar ir dabar kartais mokausi (ne visada, kaip reikėtų elgtis). Mano mama visada žinodavo svarbiausius mano gyvenimo įvykius (ir vis dar žino), visada klausdavau jos patarimo (ne visada klausydavau), ir dažniausiai pasitvirtindavo taisyklė – mamos žino geriau. Nežinau, iš kur ta mano mama žino tiek daug dalykų (nuo geriausių baliklių iki mano draugių patikimumo), bet aišku viena – ji žino geriau. Dar mano mama visada buvo ne tik mano talentų (esamų ir susigalvotų) gerbėja, bet ir kritikė. Tai vienas vertingiausių dalykų, privertusių mane per gyvenimą eiti žeme, o ne važinėti įsivaizduojamais rožiniais limuzinais. Mama man padėjo išsiugdyti paprastą savybę – savarankiškumą. Žinoti, ką išties sugebi, o ne įsivaizduoti, kad esi puiki dainininkė ar aktorė ir po dešimties metų „karjeros“ suprasti, kad, vis dėlto, teks dirbti parduotuvės administratore, yra gana vertinga dovana. Mama mane išmokė būti realiste, tėtis, tuo tarpu, leisdavo skraidyti padebesiais, bet abiejų kombinacija išėjo nebloga. Iš mamos dar išmokau švelnumo ir rūpestingumo – galvytės glostymai, šimtai pasakų prieš miegą, „žvaigždute“ trinami kojų padai peršalus, pietūs pagal užsakymą, išsvajotos suknelės ir mamos gamybos Barbės baldai - realistiškai ir nė kiek neperdėdama galiu patvirtinti – dėl manęs mama galėjo padaryti viską. Ir numegzti Barbei megztinį, ir už mane padaryti darbų pamokos namų darbus (numegzti šaliką), jei aš per daug užsiėmusi užklasine veikla.
Mano mama – namų židinys. Ji neklausinėdama ir nekeldama sau klausimų rūpinasi visa šeima diena iš dienos, o mes trys (neskaitant šuns) priimame tą rūpestį kaip natūralų dalyką, „pagal nutylėjimą“. Gal tai ir yra natūralu, bet ne visuose namuose. Ne visos mamos dėl vaikų atsisako savo karjeros (dar veina pamoka, kurią išmokau – to daryti nevertėtų). Ne visos mamos, mylėdamos savo vaiką iki beprotybės, moka jam padėti savarankiškai eiti per pasaulį žeme nereikalaudamos nieko atgal. Ne visos mamos tokios gražios, kad net ir atidavusios man savo puse grožio švyti taip pat ryškiai kaip prieš 30 metų. Bet mano mama – tokia. Mano mama (kaip ir tau, tikiuosi, tavo mama) – įkvėpimas.
Jos meilė yra tokia nesavanaudiška, kad aš galėčiau tik tikėtis, jog tokia meile mokėsiu mylėti savo vaikus.
Su mamyčių diena, mamyte!
Subscribe to:
Posts (Atom)