Su mamyčių diena, mamyte!

Nemeluosiu – šitą rašinėlį prisėdau rašyti ne atsitiktinai ir netgi ne pagauta nesuvaldomo įkvėpimo. Tai planuotas rašinėlis skirtas mamos dienai. Nors angliškos mamytės jau buvo pasveikintos kiek anksčiau (maždaug tuo metu, kai socialistinis pasaulis mini moters dieną), mūsų lietuviškos mamos savo šventę turi pirmąjį gegužės sekmadienį. Šventė gera ir reikalinga, sakau. Tai puiki proga tiems vaikams, kurie retai kalbasi su mama ir nėra pratę rodyti jai dėmesio, priminti – jie vis tik myli, prisimena ir rūpinasi, kiekvienas savaip. Aišku, šioje vietoje motinystės išaukštinimui skirtą šventę galėtume prilyginti Šv. Valentino dienai – kai paprastai savo damoms dėmesio nerodantys (norėjau rašyti stuobriai) vyrai padovanoja raudonų rožių puokštę, širdies formos šokoladinių saldainių dėžutę ir vakarienę restorane. Bet mamyčių diena, vis dėlto, yra visai kas kita – čia švenčiame tokį meilės ryšį, kurio nepasirinksi.

Paprastai, jei gyvenimas susiklostė neblogai ir likimas (arba Dievas) mums leido gimti padorioje šeimoje, šią dieną sveikinamę žmogų, kuris ne tik suteikė mums gyvybę, bet ir gyvenimą. Aš, pavyzdžiui, sveikinu savo mamytę, kuri mane išmokė nemažai. Iš kurios dar ir dabar kartais mokausi (ne visada, kaip reikėtų elgtis). Mano mama visada žinodavo svarbiausius mano gyvenimo įvykius (ir vis dar žino), visada klausdavau jos patarimo (ne visada klausydavau), ir dažniausiai pasitvirtindavo taisyklė – mamos žino geriau. Nežinau, iš kur ta mano mama žino tiek daug dalykų (nuo geriausių baliklių iki mano draugių patikimumo), bet aišku viena – ji žino geriau. Dar mano mama visada buvo ne tik mano talentų (esamų ir susigalvotų) gerbėja, bet ir kritikė. Tai vienas vertingiausių dalykų, privertusių mane per gyvenimą eiti žeme, o ne važinėti įsivaizduojamais rožiniais limuzinais. Mama man padėjo išsiugdyti paprastą savybę – savarankiškumą. Žinoti, ką išties sugebi, o ne įsivaizduoti, kad esi puiki dainininkė ar aktorė ir po dešimties metų „karjeros“ suprasti, kad, vis dėlto, teks dirbti parduotuvės administratore, yra gana vertinga dovana. Mama mane išmokė būti realiste, tėtis, tuo tarpu, leisdavo skraidyti padebesiais, bet abiejų kombinacija išėjo nebloga. Iš mamos dar išmokau švelnumo ir rūpestingumo – galvytės glostymai, šimtai pasakų prieš miegą, „žvaigždute“ trinami kojų padai peršalus, pietūs pagal užsakymą, išsvajotos suknelės ir mamos gamybos Barbės baldai - realistiškai ir nė kiek neperdėdama galiu patvirtinti – dėl manęs mama galėjo padaryti viską. Ir numegzti Barbei megztinį, ir už mane padaryti darbų pamokos namų darbus (numegzti šaliką), jei aš per daug užsiėmusi užklasine veikla.

Mano mama – namų židinys. Ji neklausinėdama ir nekeldama sau klausimų rūpinasi visa šeima diena iš dienos, o mes trys (neskaitant šuns) priimame tą rūpestį kaip natūralų dalyką, „pagal nutylėjimą“. Gal tai ir yra natūralu, bet ne visuose namuose. Ne visos mamos dėl vaikų atsisako savo karjeros (dar veina pamoka, kurią išmokau – to daryti nevertėtų). Ne visos mamos, mylėdamos savo vaiką iki beprotybės, moka jam padėti savarankiškai eiti per pasaulį žeme nereikalaudamos nieko atgal. Ne visos mamos tokios gražios, kad net ir atidavusios man savo puse grožio švyti taip pat ryškiai kaip prieš 30 metų. Bet mano mama – tokia. Mano mama (kaip ir tau, tikiuosi, tavo mama) – įkvėpimas.

Jos meilė yra tokia nesavanaudiška, kad aš galėčiau tik tikėtis, jog tokia meile mokėsiu mylėti savo vaikus.

 Su mamyčių diena, mamyte!