Avinėlis vardu Avinėlis

“Mano vardas Avinėlis”, - rimtai atsakė baltas mažas avinėlis ir nusisuko į nakties apšviestą tamsų ežerą.

Jis buvo baltas avinėlis. Dar visai mažas labai baltas avinėlis. Beveik toks kaip visi maži avinėliai. Vienintelis skirtumas nuo kitų mažų baltų avinėlių buvo tas, kad Avinėlis neturėjo tikro vardo, arba bent taip visiems atrodė. Žiūrėjo mažas baltas avinėlis į savo atvaizdą juodame mėnesienos apšviestame vandenyje ir galvojo: “Įdomu, ką veikia žuvytės. Įdomu, ar yra bent viena žuvytė šitame dideliame ežere, kuri neturi tikro vardo ir nei vieno tikro draugo.” Taip begalvodamas avinėlis pamiršo, kad dar prieš akimirką 98 kartą savo gyvenime (tuos kartus jis stropiai skaičiuoja, todėl aritmetikos klasėje yra pirmūnas) bandė įtikinti vieną savo klasės draugų, kad jo vardas yra paprasčiausiai Avinėlis.

Burbulis tuo metu ramiai kramsnojo drėgną ir šaltą žolę ir jau seniai buvo pamiršęs, kad Avinėlis taip ir nepaaiškino, kodėl save vadina Avinėliu, ir taip ir nepasakė savo tikro vardo. Iš tiesų Burbuliui nė kiek nerūpėjo sužinoti tikrojo Avinėlio vardo. Burbulis tenorėjo laimėti lažybas, kurių dar prieš dvylika savaičių sukirto su pievos draugais. Lažybų tikslas, žinoma, buvo išsiaiškinti, kodėl Avinėlis neturi tikro vardo arba, kodėl jį slepia. Laimėtojas visus du mėnesius neturės daryti namų darbų, o pakaitomis galės atsakymus nusižiūrėti nuo draugų, dažniausiai nuo Širdutės, nes ji visada žino atsakymus į sunkiausius klausimus, net apie planetas, kurių nėra mačiusi. Širdutė lažybose nedalyvavo, bet dauguma nubalsavo, kad laimėtojui ji privalės pasakinėti atsakymus į namų darbų klausimus.

Širdutei Avinėlis visada patiko, nuo pat tos dienos, kai jis atnešė jai pienę ir nupūtė prieš pat nosį. Juokėsi juodu geras dvi minutes besivaikydami pienių pūkelius po pievą. Tą kartą ir tik tą vienintelį kartą Širdutė paklausė Avinėlio, kuo jis iš tiesų vardu. Avinėlis atsakė: “Mano vardas Avinėlis”. Širdutė daugiau niekada Avinėliui neuždavė šio klausimo. Ne dėl to, kad juo patikėjo, bet dėl to, kad žinojo, jog Avinėlis į šį klausimą jau buvo atsakęs 23 kartus. Paskutinį kartą dar tą rytą. Širdutei patiko Avinėlis, bet laiką jiedu drauge leisdavo labai retai. Tik kartą per kelias savaites, kai mokytojas Nosis atsitiktinai suporuodavo juos kartu ruošti namų darbus. Širdutė labai laukdavo tų kartų, nes tai buvo puikus pasiteisinimas leisti laiką su Avinėliu – nei vienas kitas avinėlis negalėdavo juoktis iš jos, kad ji draugauja su keistuoliu. Nors Širdutei ir patiko Avinėlis, o kartais jai būdavo Avinėlio gaila, ji nenorėjo būti atsiskyrėlė, ji nenorėjo būti juoda avis baltų avių bandoj.

Avinėlis žinojo apie lažybas, kurias sudarė kiti avinėliai. Lažybos jam nepatiko. Dėl kelių priežasčių. Pirmoji – jo vardas buvo Avinėlis. Antroji – vienintelė jo draugė Širdutė (ne tikroji draugė, tik kai kurių namų darbų ruošos draugė) buvo pasklebta prizu, net be jos pačios dalyvavimo lažybose. Avinėlis galvojo tris dienas ir priėmė sprendimą – jis pasakys Širdutei, kodėl jo vardas Avinėlis, o ji taip visiems laikams atsikratys namų darbų nusižiūrinėtojų. Taip bus jau kitą kartą, kai mokytojas Nosis atsitiktinai paskirs juos užduotį ruošti drauge.

“Mano vardas Avinėlis”, – beskaičiuodamas mažus pagaliukus pasakė Avinėlis. Širdutė tylėjo. “Mano vardas Avinėlis, Širdute. Nejaugi nepaklausi, kodėl?”. Širdutė tylėjo. Širdutė tylėjo dar penkiolika minučių. “105 pagaliukai, – pasakė Širdutė – ir nei vienu daugiau.” Tiek kartų iki šiandienos trečios valandos po pietų Avinėlis buvo paklaustas, koks jo vardas ir koks jo tikrasis vardas. Širdutė žinojo, nes tai buvo lygiai tiek pat kartų, kiek jai suspaudė širdelę.

“Mano vardas Avinėlis, nes visi kiti vardai, kai aš gimiau, jau buvo užimti. Taip man sakė mama, kai pirmą kartą jos paklausiau. Kai paklausiau antrą kartą, mama sakė, kad geriau nebeklausčiau, nes tai bus dažniausias klausimas, kokį girdėsiu gyvenime. Ir dar pasakė, kad niekada neatsakinėčiau į šitą klausimą, nes klausinėtojai nesistengs manęs pažinti, tik norės patenkinti savo smalsumą”, – pasakė Avinėlis.

Širdutė nusišypsojo ir niekam niekada neketino aiškinti, kodėl jos geriausio draugo vardas Avinėlis.