Gražulis vs ryžikas

Chapman brothers meno kūrinys

Jei jau atvirai, kartais pagalvoju, kad galėčiau rašyti blogą skirtą vien tik Petrui, bet man jis neįdomus kaip vienas atskiras žmogus, man jis įdomus kaip atspindys. Tik nesu dar tikra, ką mūsų Petriukas atspindi – liekanas, mūsų tikrąjį veidą ar kažkokį uždelsto veikimo sprogmenį, kuris tik perspėja apie tykančią grėsmę. Aišku viena, kad mes, lietuviai, turime neblogų gabumų numatyti ateitį – būdama mokyklinio amžiaus apie šį ar kitą politikorių nieko nenutuokiau, o anekdotus apie Petriuko vaikystę iš atminties pyliau, kai kurie buvo nepadorūs. Taigi, Petriukas egzistavo tautosakoje, (traumuoto) vaiko pavidalu, o dabar jis egzistuoja (ir ne tik, ir aktyviai veikia) realybėje. Mes tada juokėmės iš jo neišmanėliškumo, nemokšiškumo, o dabar jis juokiasi iš mūsų, garsiai. Šiandien štai, kai Lietuva antrą dieną prezidentauja ES, Petras sakė išsiuntęs oficialų laišką Vladikui iš Maskvos sakydamas, kad jis su sėbrais puikiai tvarkosi savo darže – uždraudė netradicinės šeimos propagandą (suprask, uždraudė gėjus). Mūsiškis gi sveikindamas savo sielos brolį ragino jo pavyzdžiu sekti ir ES karūną šiuo metu nešiojančiai Lietuvai, ir visai Europos Sąjungai.

Kai į Petrą žiūri tokiu kampu, galima manyti, kad jis – tik sunkiai išgremžiama Sovietų vėžio liekana, na tokia vis atsinaujinanti nemalonios ligos ląstelė. Tačiau iš kitos pusės Petras yra ne tik savo paties, bet ir daug didesnio rato žmonių atspindys – vadinamųjų savireklamsčikų, tokių žmonių, kurie garsiai rėkdami ir prieštaraudami (sveikam protui) bando pelnyti dėmesį. Tokių petrų mūsuose apstu – nuo televizoriaus gyventojų iki Parlamento aktorių. Jei į šį seimūną žiūrėsime tokiu kampu – jis yra tik mūsų visuotinio dėmesio trūkumo sindromo atspindys, mūsų mažos šalies sindromo, nepilnavertiškumo komplekso (dėl mažo ūgio/ploto ar patyčių jaunystėje) atspindys.

Praėjusį savaitgalį viename vakarėlyje sutikome rusvaplaukį airį (o surprise surprise), kuris ir pats save vadina ryžiku. Na šiandien jis juokiasi iš to ir nė kiek nesuka galvos (nes juk ryžikais sunku būti tik vaikystėje), bet dabartinis jo gyvenimas susiklostė taip, kaip vaikystėje jį vertino aplinkiniai. Apkūnus ryžikas – tobulas patyčių objektas žiauriems vaikams. Žodžiu, Jamesas, buvo tuo objektu kol veiną dieną nesugalvojo, kaip galėtų išspręsti šią problemą. Ir, kadangi jau vaikai apie kietumą sprendžia išoriškai, ryžikas nusprendė pasidaryti keletą tatuiruočių - juk taip jis nebebus apkūnus ryžikas, bus apkūnus ryžikas su tatuiruote. Taktika, matyt veikė, bet reikėjo, kad jo skiriamasis bruožas būtų nebe rausvi plaukai ir apkūnumas, o išpaišytas kūnas. Dabar Jamesas, būdamas dvidešimt kelerių, yra išsitatuiravęs didžiąją dalį savo kūno ir nebegali sustoti – po tatuiruotę jis pasidaro kas keletą mėnesių. Kitą mėnesį jis planuoja išsitatuiruoti dalį veido. Smagus Jamesas, augina vešlią ryžą barzdą. Petrui jis tikrai nepatiktų.

Norėčiau turėti galimybę sužinoti į ką užaugs mūsų šauni mergaitė Lietuva, augusi su skirtingais tėvais, buvusi našlaitė, gyvenusi vaikų namuose, pabėgusi ir nebežinojusi kur eiti, besiblaškanti ir dar vis ieškanti savo šeimos. Mano asmenine nuomone, geriau jau ji pasidarytų keletą tatuiruočių ir lengviau pritaptų, nei išaugtų į piktą senę.