Man patinka skristi lėktuvu, kai verkiantis vaikas yra ne mano

Galvoju. Kada jau metas susilaukti vaikų? Aišku, tam tikri gan artimi asmenys lyg akis išdegę (akis išdegti – dar vienas labai šaunus lietuviškas iššsireiškimas) sakys – dabar. Kiti (mažiau dėl anūkų turėjimo susirūpinę asmenys) sakys – kiekvienam savo. Ir aš pritarsiu, o kaip gi kitaip. Bet patyliukais vis pagalvosiu – trisdešimt beldžiasi. Čia feisbukas, tas nuodas, man pakiša tokių minčių ir vadinamasis socialinis spaudimas. Nors, jei jau atvirai, esu iš tų, kurie mažai paiso socialinių kanonų, gal labiau asmeninių ir šeimos.

O viskas prasidėjo nuo feisbuko, kaip jau minėjau. Mano bendramokslė iš “Rasos” vakar pasidžiaugė, kad jos dukrai jau devyneri. Įkėlė besišypsančios mergaitės nuotrauką. Tai bent. Mano vaikai, geriausiu atveju, bus 10 metų jaunesni už jos (jei paaiškėtų, kad šiuo metu savyje jau nešioju pusantro centimetro dydžio gyvybę). Nepaaiškėtų, kliedžiu. O aš, savo ruožtu, niekada (!) nebūsiu jauna mama. Nes juk gi nebūsiu jauna mama. Kad ir kaip dėlioju – nebeįmanoma. Tiek to, galvoju, jei rimčiau pagalvoju apie mamystę ir tėvystę, išties netgi suabejoju savo gebėjimais ir troškimais. Man patinka skristi lėktuvu, kai verkiantis vaikas yra ne mano.

Taigi, kada optimalu susilaukti atžalos? Ar kai tau vos 20 – augi kartu su vaiku ir vaikas netrukdo džiaugtis vis dar likusia jaunyste (nes jam juk penkeri, kai tau tik 25-eri), ar kai tau arčiau 30 (kai, neva, turėtum jau būti atsidžiaugęs jaunyste)? Galbūt tada, kai jauti, kad iki pilnos laimės (ir realių, o ne prisigalvotų) rūpesčių trūksta būtent to vieno (ar daugiau) buožgalviuko? Aišku, nederėtų pamiršti ir dažniausio varianto – buožgalviukas ateina, kai sugalvoja, kad jam metas.

Nesu iš tų moterų, kurios čiupinėja kiekvieną joms kelyje pasitaikiusį kūdikį ir šlykščiai pasmailintu balsu kalbina: u tiu tiu. Nebuvau ir tokia mergaitė, kuri lėles vežiodavosi vežimėlyje ir svajojo apie mažą broliuką (broli, labai tave myliu!). Nepaisant to, visada galvojau apie save kaip apie ‘vaikų‘ žmogų – tie maži sutvėrimai man neatrodo nei baisūs, nei nepaaiškinami, jų verkimas manęs nė kiek neerzina (aka skrydis lėktuvu). Bet niekada negalvojau apie save kaip apie vaikų ekspertę (ar keturmetį galima palikti vieną tualete ant unitazo? Kartą palikau ir iki šiol nežinau ar jis jau mokėjo susitvarkyti reikalus).Kartais pagalvoju, kad, galbūt, esu neprasta savanaudė – noriu duonos ir žaidimų, o ne vienkartinių vystyklų (kurie teršia mūsų planetą) ir bemiegių naktų. Bet tuo pačiu metu noriu turėti ir asmeninį žmogų, padarytą iš mano ir mylimo genų, kuris lankys šokius arba tenisą (priklausomai nuo lyties), o jei norės, galės dainuoti roko grupėje. Savanaudė.