Geležinė logika. Filosofija pagal Vladą

Guest post by Paulius

O tu įnešk truputį jumoro, – sakydavo mano diedukas (seneliu niekad nevadinau), visada, kai tik pamatydavo mano kiek surauktą kaktą ir rūpestį akyse. Tada atrodydavo, kad jis tiesiog bando dar labiau mane supykdyti ir pasityčioti iš mano grandiozinių akimirkos problemų, kurių jis net negalėjo suprasti, gi jei suprastų, taip nesakytų. Ir iš tiesų, aš manau, kad tai tiesa, jis tikrai šiek tiek pašiepdavo mano nuogąstavimus tik tam, kad po kelių minučių ir pats galėčiau į savo niekalus pažvelgti iš kitos pusės ir šiek tiek ramiau.

Pirmą kartą išgirdus šią frazę tokio poveikio nėra, bet dieduko išmintis, kaip gera medicina, veikia po truputį. Po kurio laiko pradedi tiesiog ramiau reaguoti į gyvenimo tau metamus iššūkius, ypač tuos parprastesnius, kaip kad vėl iš lietuvių išėjo 7 (gal išvedė). Ką jau, nėra pyragų be noragų, o kas liečia lietuvių kalbą, tai noragų tikrai niekada nebuvo nei kvapo. Taip diedukas sugebėdavo nuraminti net nieko nesakydamas - tik pamates jį suprasdavai viską šiek tiek lengviau ir nusiramindavai, kad ir kokie dalykai ramybės būtų nedavę.

Turiu pasakyti, kad yra šioje logikoje ir kita medalio pusė. Gerai įvaldžius šią techniką problemų mažėja ir darosi sunkiau suprasti ar net galvoti apie tai, kas iš tiesų yra svarbu. Kas tau, žmogau, svarbu? Manau, kad nuo tinginystės geras vaistas yra nerimas ir ambicija. O problema plačiąja prasme yra uždavinys ar situacija reikalaujanti sprendimų, kartais svarbu ją identifikuoti ir gal ne visada vertėtų sumaišyti su jumuoru, nes, kaip žinia, tada siela vėl aprimsta ir ambicija pradeda žiovauti. Manau, kad svarbu paminėti, kad diedukas niekada neturėjo omenyje, kad į gyvenimą nereikia kabintis ir iš jo reikalauti daugiau ir stengtis gyveti kaip galima geriau (ne materialiai, o įvairiom prasmėm). Tiesą pasakius, jumoro reikia įnešti tada, kai viską darai ir stengiesi kiek pats gali, bet iš kortų kaladės vis dvojkes į mostį gauni, tada kai iš sovietinės stovyklos neina nosies iškišt, kada šąla žandai, kažkur šiaurėj ir nesitiki, kad ryt atšils (nei oras, nei gyvenimas). Vat tada belieka jumoro įnešti ir kvatot reiktų visu pilvu, nes linksmiau gi dar niekada nebuvo. Toks buvo tas mano tėčio tėtis, maža ką, gal ir nebuvo, tokį aš jį pažinojau.

Prabėgus dvidešimčiai metų nuo to laiko, kai ši sėkla buvo pasėta mano mažoj galvelėj, vis dar nežinau, kaip ji įtakoja mano gyvenimą. Žinau, kad sarkazmo nešioju pilnas kišenes, jei kartais žodžio prireiktų ieškot. Bet svarbiausia, kad problemų gyvenime mažiau.

2013. 12. 23.

Net nesugalvoju pavadinimo: teisė nekęsti

Neneigsiu, gali būti, kad pastarosiomis dienomis mano emocinė būsena kiek pajautrinta, bet tuo pačiu manyje atsivėrė ir kažkokios plačios pasaulio stebėjimo akys, kurios klapsi ir dairosi net tada, kai miegu, kai žiūriu įsistebeilijusi į kompiuterio ekraną ar rašau emailą klientams.

Kaip ir anksčiau, man įdomu, aktualu ir svarbu, kas dedasi pasaulyje, tik dabar man visi įvykiai daro kažkokią nepaaiškinamą asmeninę įtaką. Kaip ir anksčiau, gumulas gerklėje sustoja skaitant apie politinius, religinius ir, dažniausiai, beprasmius karus. Kaip ir anksčiau, prisimerkiu žiūrėdama reportažą iš Gazos ruožo (bet vistiek žiūriu), kaip ir anksčiau su pasigardžiavimu skaitau šviesių žmonių racionalias mintis ir žiaugčioju skaitydama siauraminčių šlykščius pasisakymus. Tiesą sakant, net nežinau kodėl vis dar užmetu akį į virtualioje erdvėje savo susmirdusią nuomonę reiškiančius bambeklius. Matyt, tikėdamasi, kad net ir ši kasta (taip, internetiniai komentatoriai yra atskira kasta, kuriai priklauso tik koks 1% mąstančių individų, o likusieji 99 – bukapročiai nelaimėliai) vieną dieną ims tobulėti. Iki šiol taip neatsitiko.

Mano šį įrašą įkvėpė šaunios žurnalistės Liucijos Lenkauskaitės pasakojimas apie jos vakarą ir Lietuvos gėjų situaciją. Sužavėta lengvai banguojančio teksto ir minčių skaidrumo, nusprendžiau atsidaryti komentarų skiltį. Toks paprastas ir visiems suprantamas tekstas turėtų pasiekti net ir mažiausiai išsilavinusio (skaityti mokančio) piliečio smegeninę. Klydau. Pirmieji komentarai išdegino mano akis ir nebegalėjau skaityti toliau. Tie 99%, kaip ir vėl supratau, dergiasi visur, kur tik randa progą. Pirmas klausimas – iš kur žmonėse yra tiek daug neapykantos žmonėms? Kartais manau, kad štai toks komentatorius galėtų būti gretose tų, kurie, norėdami perteikti savo poziciją, įvykdo viešą žurnalisto egzekuciją: „O JAI JAU VAIDENASI " NUSKRIAUSTI" PYDERAI... Visokiu debiliu maciau, bet sita rinktine, PYDERU SAMDINE, is sudo gatava torta nulipint, kad tik pyderai sumoketu , apie ju " skriaudima" kliedinciai DEBILEI…” Aklas tikėjimas savo tiesa niekada prie nieko gero neprivedė. Ir neprives. Galbūt mano palyginimas kiek drastiškas bet tiek neapykantos tose keliose beraščio eilutėse verčia sulyginti aklai žudančius ir aklai nekenčiančius.

Kai visas pasaulis skendi kraujuose ir nekaltų žmonių kančiose, gal nevertėtų įžvelgti blogio ten, kur jo nėra? Žinau, kad mano rašliavoje dažnai skamba gėjų teisių gynėjos natos, bet tai tiesiog akivaizdžiausias pavyzdys, kuris taip dažnai bado akis. Man koktu ir aš nuoširdžiai nerandu paaiškinimų tokiai neapykantai.

Krikščionių mišiose kunigas dažnai prašo Dievą taikos pasaulyje. Aš prašau taikos vidiniame pasaulyje. Kiekvienam žmogui atskirai.

Didysis žmonijos apsivalymas: nuo Afganistano iki Ukrainos

Susirėmimai Kijeve (Bbc.co.uk nuotr.)

Pagaliau pasaulis grįžta į preištvaninius laikus – t.y. į tuos laikus, kurių niekas iš dabar esančių gyvųjų nematė, apie juos iš pirmų lūpų negirdėjo ir jų egzistavimu tiki tik iš tam tikrų (vadinamų šventų) užrašų. Iš tiesų, į tuos laikus, kai Nojus dar neturėjo sėsti į savo suręstą laivą, susirinkti visų gyvūnų (ką jis su jais veikė tam laive užsidaręs?) ir išplaukti iš byrančio pasaulio. Pagaliau grįžtame ne į to byrančio pasaulio laikus, bet į tas dienas kai dievuliukas dar nebuvo užsirūstinęs ant žmonijos ir nereikėjo žemelės su dangumi sumaišyti. Po truputėlį, net kartais be gamtos stichijų pagalbos, apsivalome patys aplink save. Ir gerai, tvarkomės kaip mokame, kaip suprantame. Giname tradicines šeimos vertybes, užčiaupiame kudakuojančias ir nuogais konkolais maskatuojančias vištas (Women, know your limits, kaip sako BBC socialinė reklama/parodija), išretiname savo užmojus prieš valstybinius planus iškeliančius piliečius. Pradėjome pamažu tvarkytis, gal net ir tvano neprireiks.

Dabar: Yoweri Museweni, Ugandos prezidentas, pasirašė įstatymą draudžinatį homoseksualumą šalyje. Jau anksčiau tos paties lyties ugandiečiai negalėjo laisvai reikšti savo seksualinės orientacijos, tačiau nuo šiol jie bus baudžiami įkalinimu – pirmą kartą „pagautas“ gali sėsti už grotų 14 metų. Ta šaunia proga, šalies dienraštis paskelbė 200 TOP homoseksualių ugandiečių sąrašą – patriotiškai nusiteikusi atsakinga žiniasklaida padeda valstybei išsivalyti. Prezidentas, numodamas ranka į JAV pastabas ir grasinima sustabdyti paramą, sako, jog vakarai kęsinasi į Afrikos šalis prifarširuodami jas gėjų ir tik žvalgosi kaip nusipirkti vargšą ugandos vaiką homoseksualiai vergystei. Paramos iš tų bedievių niekam nereikia.

Vakar: Ukrainoje vyko didysis apsivalymas. Viskas baigėsi prastokai, mat Ukrainos gerovės ir draugystės sergėtojui Viktorui Janukovičiui teko apleisti savo valdas ir pasitraukti į nežinią. Tačiau kelis mėnesius iki tol europietiškumu (kur siaučia homoseksualai, paleistuvystė ir kitos nesąmonės) susižavėję žmonės savo noru aukojosi, vieni kitus žudė ir kulkų nebijojo. Dievo rykštė užvožė jiems su kaupu. Tie keli tūkstančiai nepaklusniųjų buvo gerokai aplamdyti (jei liko gyvi) – anie nesupranta, kad prezidentas juk žino geriau nei eilinis miestietis/kaimietis. Taigi, Ukraina žengė vieną žingsnį į priekį (kai vyko didysis apsivalymas) ir du atgal – Viktoro nebėra, piktosios jėgos gali pakreipti situaciją sava linkme. Tikėkimės, bent jau, kad moteris supinta kasa ant viršugalvio taip pat asmeniškai pažįsta visų galų meistrą ir visų šalių prezidentą Vladimirą P. Ukrainos situacija, kaip sakoma, po klaustuku. Laukime, kas bus toliau.

Aisha Biba (Guardian.co.uk nuotr.)

Užvakar: Afganistanas pagaliau aiškiai pareiškė, kad moters pareiga šeimoje yra svarbiau už jos užgaidas. Ir, be abejonės, vyro žodis yra paskutinis. Afganistanas štai išleido įstatymą draudžiantį šeimos nariams liudyti vieniems prieš kitus. Tai galėtų galioti abiems lytims, bet žinant realybę, viskas tiesiog grįš į savas vėžes – vyrai (broliai tėvai ir dėdės) galės kaip tinkami naudotis savo moterimis ir jas, kai nepaklusnios, sudrausminti smurtu. Puikiai pamenu tą nenuoramą mergikę, Aisha Bibi, kuriai vyrelio šeima nupjovė nosį ir ausis už nepaklusnumą 2010-aisiais – tada anoji pabėgo atgal į tėvų namus, sulaukė pagalbos ir šiuo metu gyvena naują gyvenimą ir turi naują nosį. Šiandien Aisha, remiantis oficialiais įstaymais (jei jie tikrai įsigalios), bent jau negalėtų skųstis.

Neseniai: Rusijos (ir visų šalių) prezidentas geriausiai žino kaip suvaldyti savo 140+ milijoninę tautą (ir kitas aplinkines). Jis jau seniau uždraudė homoseksualus, taip pat už grotų pasodino aukščiau minėtas savo ribų nežinančias ir teisių reikalaujančias moteris, kurios save drįsta vadinti „Pussy Riot“ (tiesa vėliau jas paleido – turėjo juk suvaidinti tame Vakariečių spektaklėlyje apie žmonių teises). Rusijoje taip pat nėra įstatymo apibrėžiančio seksualinę prievartą šeimoje (taigi, moters prigimtinė pareiga vyrui aiškiai nurodyta). Ir tai tik keli pavyzdžiai, iš kurių vertėtų pasimokyti! Yra didelė tikimybė, kad jei tvanas ir būtų, jis mama raša aplenktų. Vladimiras daug gerų darbų yra sau ir kitoms šalims nudirbęs. Ir jo pirmtakai, su keliom išimtim, buvo neblogi kieti riešutėliai, tikri vyrai, tvarkingai vadovavęsi „skaldyk ir valdyk“ principu. Juk ne veltui įvairūs taifūnai ir kitos Dievo rykštės kankina tik pasileidusias Vakarų arba Azijos valstybes. Nenustebsiu, jei vieną dieną Londone pradės lyti varlėmis (seniai laikas).

Gėjų protestas Rusijoje (Ibtimes.com nuotr.)

Mano gimtinė šioje srityje dar gerokai atsilikusi ir turi tik kelis šviesuolius, kurie ragina vyrus kovoti už Lietuvą, arba kai kiti bėdžiai kelia gedulo vėliavas už Ukrainos neklaužadas, viešai švenčia jubiliejus ir nemato reikalo kištis į svetimus reikalus. Bijau, kad Lietuvoje gali vanduo pradėti virsti krauju, o pragaro liepsnų liežuviai jau ir taip karštomis vasaromis siunčia perspėjamuosius signalus. Todėl, broliai ir seserys, laikykitės, nepasiduokite nei Europiečių nei kitų propagandistų įtakai, nenuolaidžiaukite laisvamaniams ir gėjybės užkratą nešiojantiems padarams, saugokite vaikus nuo plačiojo pasaulio ir nerodykite jiems įvairybės (nes akys išdegs).

Viskas bus gerai, didysis apsivalymas vyksta pamažu.

Aš esu hipokritė (teorija, praktika ir NEMOKAMAS testas)

Sveiki, aš esu Ieva, ir aš esu hipokritė. Anoniminių hipokritų susirinkime drąsiai tariu aš žinodama, kad kelio į pasveikimą nėra. Gerai, galbūt hipokritė nesu kasdien, bet ar tai nėra nuolaidžiavimas sau? Ar šiandien blaivus alkoholikas yra vienos akimirkos abstinentas? Nesu tikra ar toks palyginimas šiame kontekste yra tikslus, bet esmė aiški. Hipokritė foreva.

‘hipokritas [gr. hypokritēs], psn. veidmainys, šventeiva, davatka’ – sako tarptautinių žodžių žodynas. Paaiškinimas, vienok, skurdokas (davatka vadintis griežai atsisakau), todėl skubu iliustruoti žodį gyvenimišku pavyzdžiu. Pavyzdžiui, jei devintoje klasėje bučiavaisi su savo draugės simpatija, o šiandien smerki riestą uodegytę tavo vaikinui palei nosį vizginančią pažįstamą, esi hipokritė (veikia abiems lytims). Vis dėlto, hipokratija nėra absoliuti, t.y. ji stiprėja arba silpnėja remiantis tam tikromis laiko ir aplinkybių dimensijomis. Kuo mažesnis laiko ir hipokritiškos išraiškos santykis, tuo didesnis hipokritas esi. Atvirkštinė proporcija. Jei su draugės vaikinu bučiavaisi praėjusią savaitę, o šiandien piktiniesi minėtaja riestauodege – Hipkoritė iš didžiosios H. Nors ši situacija neturi nieko bendra su realybe (labiau su mergaitiškų TV serialų istorijomis), tai puiki iliustracija.

Iš šių dviejų pavyzdžių norėčiau hipokratiją suskisrtyti bent į dvi kategorijas: akivaizdžioji ir užslėptoji. Akivaizdžioji hipokratija – vienokias moralės normas ar taisykles bendrąja prasme taikai sau, o kitokias kitiems. Nors ši hipokratijos forma yra iš didižiosios H. ji, mano asmenine jokiais moksliniais faktais nepagrįsta nuomone, yra lengviau išgyvenama ir tuo pat metu lengviau išgydoma. Pakeisti savo elgseną gali būti sunku, bet įmanoma. Veiksmas vyksta duotuoju momentu.

Užslėptoji hipokratija – kai asmuo bodisi/skundžiasi/baisisi/moralizuoja/piktinasi ir pnš. dalykais, reiškiniais, poelgiais, nors panašiai praeityje yra elgęsis pats (žr. devintos klasės bučinio iliustraciją). Ši užslėptoji hipokratija gali atrodyti švelnesnė hipokratijos forma, tačiau mano asmenine jokiais moksliniais faktais nepagrįsta nuomone yra praktiškai neišgydoma. Tokią užslėptąją hipokratijos formą galima tik dar labiau užslėpti – t.y. tiesiogiai slėpti savo požiūrį į tam tikrus dalykus, jei jis prieštarauja tavo praeities veiksmams. ‘Undo’ funkcija realiame gyvenime neegzistuoja. Taigi, aš, be jokių abejonių, esu hipokritė, jei ne darbais, tai mintimis tikrai.

Testas. Pasitikrink ar esi hipokritas.

Kaip jaustumeisi, jei:	Ar esi kada:
Tavo mergina flirtuotų su kitu vaikinu	Flirtavęs su kažkieno mergina
Tavo draugas tau meluotų	Melavęs draugui
Tave apkalbėtų vos tau palikus draugų būrį	Esi

Dėmesio, mielas skaitytojau, mano teorijos, pavyzdžiai ir šis testas nėra pagrįsti jokiais tyrimais ar moksliniais faktais. Tad, nepriimk nieko asmeniškai ir netaikyk nepasitaręs su savimi.

Pusiau eiliuotas pasakojimas apie švarą

Gali bandyti mintis surinkti
Ir po vieną vesti į mokyklą.

Gali ir dar griežčiau pasielgti -
Antrankiais jas surakinti
Ir mokyti kas joms geriausiai tinka.

Gali mintis šukuoti, puošti, prausti gan dažnai
Gali išmokyti dainuoti gražiausiais žodžiais.

Gali juk pats net apsigauti, kad mintys kažkaip išgražėjo
O iš tiesų jos tik prisitaikyt moka
Jei ne prie žodžių tai prie jų kūrėjo.

Taip pat su sąžine -
Kitų atrodo juk prastesnė, šiek tiek smirdi.

Kitų atrodo nesimaudžiusi seniai
Nevaikšto ji tikrai į pirtį
Gal tik maskuojas brangiais kvepalais.

O tavo sąžinė gražiausiai išsipuošus
Nusilakavusi nagus ir rankų, ir kojų.

Tavo sąžinė avi džimi čiū, labutinus ar bent jau manolus
Tavo sąžinė tik susitvarkius
Tik pasipuošusi eina į žmones.

Ir kam svarbu, išties, jei tu tik pats žinai -
Nešvarūs tavo sąžinės delnai.

Aktualijos LT: Tragedija, krepšinis ir Ligitas

valstietis.lt nuotr.

Išties, įtariamasis yra nekaltas, kol teismas neįrodė kitaip. Lietuvoje galioja dar viena taisyklė (tiesa, ši nerašyta, tik praktikuojama) – nusikaltimo nėra, kol jis neįvykdytas. Rodos, logikai neprieštarauja. Pamenu, skaitydama žinias internetu baisėjausi, kai bendrosios pagalbos telefonu paskambinusi moteris prašė pareigūnų pagalbos, nes bijanti išgėrusio, jau ne kartą smurtavusio ir dabar vėl užsukusio buvusio sutuoktinio. Pareigūnai atvyko, kai buvo ką tirti, kai vaikas jau buvo našlaitis. Dabar vėlgi – pagrobta mergina skambina iš automobilio bagažinės, bet pernelyg sunerimti neverta – dar gyva, dar kalba ir, galbūt (kaip vėliau sakė BPC viršininkas), skambutis galėjo būti vienas daugelio netikrų skambučių - juokelių. Kai mergina negyva (arba dega jos leisgyvis kūnas), nusikaltimą patvirtinti jau galima – žmogžudystė įvykdyta, yra kaip įvardinti. Tai vieno jauno žmogaus mirtimi iliustruota tragiška Lietuvos padėtis. Septyniolikmetė mergina išžaginta, nužudyta ir padegta. Tai įvykdė prieš tai ne kartą teisėsaugos akiratyje atsidūrę jauni žmonės, kurie taip pasielgė ne dėl pinigų, ne iš keršto, ne verčiami ar vedami baimės, ne dėl religinių įsitikinimų ar pilietinio karo įkarštyje, be jokių motyvų. Jie taip pasielgė apsvaigę, pakeliui link kebabų kiosko. Ši istorija – tragiškos mūsų nepriklausomos šalies grimasos. Mūsų valstybė šaiposi iš mūsų: Jūs nesate saugūs. Aš jūsų neapsaugosiu. Negalite manimi pasitikėti – mano patikėtiniai yra nepatikimi. Bijokite. Kvieskitės pagalbos, bet jos nesitikėkite. Pasikliaukite tik savimi. Jūs – vienas karo lauke. Aš jums viską žadu, bet nieko neištęsiu. Bijokite eiti per gatvę (nes „baudos“ už greičio viršijimą yra įkandamos kiekvienam, kuris turi penkiasdešimtinę piniginėje), bijokite eiti tamsoje (nes policijos pareigūnų yra gerokai mažiau nei tamsių užkampių, gatvių ar net rajonų), bijokite nepažįstamų (nes kiekvienas jų, be pasekmių, gali jus įžeisti arba sužaloti), bijokite nesulaukti pagalbos (nes jūsų pagalbos šauksmas gali būti palaikytas dar vienu išsigalvojimu), bijokite išsiskirti iš „normos“ (nes parlamento nariais gali būti žmogaus teisių negerbiantys atsilikėliai). Bijokite.


Tiesa, jei esate kada nors lietuviškoje estradoje dainavęs ir Seime užpakalį šildęsis asmuo, galite bijoti šiek tiek mažiau – jūs priklausote vietinių įžymybių kastai ir į jus bus žvelgiama šiek tiek atidžiau. Jus rodys per televizorių ir kalbės apie jūsų meilužes ar buvusias žmonas. Jus žmonės atpažins gatvėje. Galbūt dėl to nemuš, galbūt neužgaulios. Galbūt į jūsų pagalbos šauksmą dėmesį atkreips ir pareigūnai (juolab, kad jus jau rodo per televizorių). Šiek tiek nukrypau nuo temos, bet mane itin sužavėjo Ligito Kernagio žvaigždė Lietuvoje (žiūrėdama Europos vyrų krepšinio transliacijas internetu Ligitą mačiau kone daugiausiai kartų – jis vienas dažniausiai anonsuojamų personažų, o jo meilužė sugadino jam gyvenimą). Ar iš tiesų mūsų problemos yra tik ligitų meilužės? Ar iš tiesų mums pakanka rusiškų vaizdelių iš interneto praskaidrinti dienai? Kartais atrodo, jog mus labai lengva papirkti mėšlo pagrindu paruoštais pusgaminiais, kartais atrodo, kad viskas Lietuvoje yra tik juokelis. Patys šaipomės iš savęs. Mes sutinkame, kad mus šertų nesąmonėmis. Mes greitai pamirštame svetimo kraujo kvapą ( kol tai neliečia mūsų tiesiogiai), mes kuriame internetinius komiksus apie atsilikusio mąstymo politikus (ir juokiamės garsiai apsiseilėję), mes prilipę prie ekranų sekame krepšinio varžybas ir garbiname krepšinio dievaičius (net jei praeityje jie buvo nuteisti arba yra tie patys kelių chuliganai, vieną dieną galimai sužalosiantys mus gatvėję). Mes užsikemšame ausis (arba tuo metu stebime krepšinio varžybas), kai iš bagažinės skambina pagrobta nepilnametė – juk tai gali būti tik pokštas, nevertas dėmesio, kas verta dėmesio – tik tritaškiai, ligitai ir krepšinio lozungais tapę nubukusių seimūnų šūkaliavimai. Lietuva, tėvyne mūsų... tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės, ok?

Kodėl vienuolikmečiai miega "Akropolyje"?

Balsu nusikvatojau.  „Jaunuoliai ketina miegoti „Akropolyje“ prieš H&M parduotuvės atidarymą Vilniuje”- tokios ir panašios antraštės siandien puošia internetinę žiniasklaidą Lietuvoje. Galbūt nusijuokiau iš pavydo – net keli h&m’ai už kampo, akys kažkaip limpa šiandien, o pamiegoti ten negaliu. Bet kiek surimtėjusi nusprendžiau šį faktą paanalizuoti detaliau. Paskaičiau ir straipsnį, ne tik antraštes. Faktas nr. 1 – dauguma besieiliuojančių ir šiąnakt nakvosiančių „Akropolyje“ – nepilnamečiai. Interviu naujienų portalui davė vienuolikmetė. Klausimas nr. 1 – kur jos tėvai? Faktas nr. 2 – nakvoti „Akropolyje“ gali būti nebloga pramoga ir virsti beprecendentiniu įvykiu kažkieno gyvenime. Klausimas nr. 2 (sudėtinis) – ar bus galima naudotis viešaisiais prekybos centro tualetais, ar bus leidžiama retsykiais išsliūkinti į lauką sutraukti dūmą kitą, ar galima vartoti iki 22 valandos  „Akropolio Maximoje” įsigytus alkoholinius gėrimus?

Dar kartą surimtėjau. Susimąsčiau: prieš 20 minučių savo kolegėms pasakodama apie Lietuvos pažangumą, europietiškumą ir judėjimą pirmyn – melavau. Žmonės ketina miegoti prie parduotuvės, kuri likusioje Europoje – vienas pigiausių (ir populiariausių, tiesa) vadinamosios greitos mados gamintojų. Tikriausiai jau nebėra tokio miesto Europoje, kuriame nebūtų H&M. Na, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje parduotuvių tinklas siekia (jei ne perkopia) šimtą. Nieko neturiu prieš šį švedų mados gigantą – tikrai geras kokybės ir kainos santykis ir Lietuvoje ši parduotuvė jau seniausiai būtų atvėrusi duris, jei ne tam tikri vidinės monopolijos trukdžiai (šaltinių teigimu). Gera žinia - miegoti galėsime dar prie 4-5 h&m'ų didžiuosiuose Lietuvos miestuose, jau netrukus. Tačiau šis kol kas beprecendentinis įvykis (labai tikiuosi, kad tualetais bus leidžiama naudotis), tik parodo, kad mūsų tautiečiams trūksta paprasčiausių, Vakarų Europoje kasdieniniais laikomų, dalykų. Pigių kojinių, gražių marškinėlių ir  „įkandamų” aukštakulnių. Vaikai miega prie parduotuvės durų, susimildami!

Tada surimtėjau dar kartą (šį kartą jau iš tiesų). JAV ar čia, Londone, tokie miegojimai prie parduotuvių – įprastas dalykas. Dažniausiai miega benamiai, kartais – naujo Apple produkto pasirodymo laukiantys „iPhone“ gerbėjai. Eilių gali pasitaikyti ir prie H&M, kai savo limituotas kolekcijas pristato bendradarbiaujantys garsių mados namų dizaineriai ar ant trumpikių parašus dėlioja pats Davidas Beckhamas. Žmonės, vienok, eiliuojasi dėl išskirtinių prekių ar paslaugų. Lietuviačiai tiesiog eiliuojasi tikėdamiesi dovanų čekio. Dovanų čekio iš mažų kainų vidutinės kokybės ir milžiniško populiarumo mados giganto.

 O visa tai juk ne apie H&M.

Man patinka skristi lėktuvu, kai verkiantis vaikas yra ne mano

Galvoju. Kada jau metas susilaukti vaikų? Aišku, tam tikri gan artimi asmenys lyg akis išdegę (akis išdegti – dar vienas labai šaunus lietuviškas iššsireiškimas) sakys – dabar. Kiti (mažiau dėl anūkų turėjimo susirūpinę asmenys) sakys – kiekvienam savo. Ir aš pritarsiu, o kaip gi kitaip. Bet patyliukais vis pagalvosiu – trisdešimt beldžiasi. Čia feisbukas, tas nuodas, man pakiša tokių minčių ir vadinamasis socialinis spaudimas. Nors, jei jau atvirai, esu iš tų, kurie mažai paiso socialinių kanonų, gal labiau asmeninių ir šeimos.

O viskas prasidėjo nuo feisbuko, kaip jau minėjau. Mano bendramokslė iš “Rasos” vakar pasidžiaugė, kad jos dukrai jau devyneri. Įkėlė besišypsančios mergaitės nuotrauką. Tai bent. Mano vaikai, geriausiu atveju, bus 10 metų jaunesni už jos (jei paaiškėtų, kad šiuo metu savyje jau nešioju pusantro centimetro dydžio gyvybę). Nepaaiškėtų, kliedžiu. O aš, savo ruožtu, niekada (!) nebūsiu jauna mama. Nes juk gi nebūsiu jauna mama. Kad ir kaip dėlioju – nebeįmanoma. Tiek to, galvoju, jei rimčiau pagalvoju apie mamystę ir tėvystę, išties netgi suabejoju savo gebėjimais ir troškimais. Man patinka skristi lėktuvu, kai verkiantis vaikas yra ne mano.

Taigi, kada optimalu susilaukti atžalos? Ar kai tau vos 20 – augi kartu su vaiku ir vaikas netrukdo džiaugtis vis dar likusia jaunyste (nes jam juk penkeri, kai tau tik 25-eri), ar kai tau arčiau 30 (kai, neva, turėtum jau būti atsidžiaugęs jaunyste)? Galbūt tada, kai jauti, kad iki pilnos laimės (ir realių, o ne prisigalvotų) rūpesčių trūksta būtent to vieno (ar daugiau) buožgalviuko? Aišku, nederėtų pamiršti ir dažniausio varianto – buožgalviukas ateina, kai sugalvoja, kad jam metas.

Nesu iš tų moterų, kurios čiupinėja kiekvieną joms kelyje pasitaikiusį kūdikį ir šlykščiai pasmailintu balsu kalbina: u tiu tiu. Nebuvau ir tokia mergaitė, kuri lėles vežiodavosi vežimėlyje ir svajojo apie mažą broliuką (broli, labai tave myliu!). Nepaisant to, visada galvojau apie save kaip apie ‘vaikų‘ žmogų – tie maži sutvėrimai man neatrodo nei baisūs, nei nepaaiškinami, jų verkimas manęs nė kiek neerzina (aka skrydis lėktuvu). Bet niekada negalvojau apie save kaip apie vaikų ekspertę (ar keturmetį galima palikti vieną tualete ant unitazo? Kartą palikau ir iki šiol nežinau ar jis jau mokėjo susitvarkyti reikalus).Kartais pagalvoju, kad, galbūt, esu neprasta savanaudė – noriu duonos ir žaidimų, o ne vienkartinių vystyklų (kurie teršia mūsų planetą) ir bemiegių naktų. Bet tuo pačiu metu noriu turėti ir asmeninį žmogų, padarytą iš mano ir mylimo genų, kuris lankys šokius arba tenisą (priklausomai nuo lyties), o jei norės, galės dainuoti roko grupėje. Savanaudė.

Gražulis vs ryžikas

Chapman brothers meno kūrinys

Jei jau atvirai, kartais pagalvoju, kad galėčiau rašyti blogą skirtą vien tik Petrui, bet man jis neįdomus kaip vienas atskiras žmogus, man jis įdomus kaip atspindys. Tik nesu dar tikra, ką mūsų Petriukas atspindi – liekanas, mūsų tikrąjį veidą ar kažkokį uždelsto veikimo sprogmenį, kuris tik perspėja apie tykančią grėsmę. Aišku viena, kad mes, lietuviai, turime neblogų gabumų numatyti ateitį – būdama mokyklinio amžiaus apie šį ar kitą politikorių nieko nenutuokiau, o anekdotus apie Petriuko vaikystę iš atminties pyliau, kai kurie buvo nepadorūs. Taigi, Petriukas egzistavo tautosakoje, (traumuoto) vaiko pavidalu, o dabar jis egzistuoja (ir ne tik, ir aktyviai veikia) realybėje. Mes tada juokėmės iš jo neišmanėliškumo, nemokšiškumo, o dabar jis juokiasi iš mūsų, garsiai. Šiandien štai, kai Lietuva antrą dieną prezidentauja ES, Petras sakė išsiuntęs oficialų laišką Vladikui iš Maskvos sakydamas, kad jis su sėbrais puikiai tvarkosi savo darže – uždraudė netradicinės šeimos propagandą (suprask, uždraudė gėjus). Mūsiškis gi sveikindamas savo sielos brolį ragino jo pavyzdžiu sekti ir ES karūną šiuo metu nešiojančiai Lietuvai, ir visai Europos Sąjungai.

Kai į Petrą žiūri tokiu kampu, galima manyti, kad jis – tik sunkiai išgremžiama Sovietų vėžio liekana, na tokia vis atsinaujinanti nemalonios ligos ląstelė. Tačiau iš kitos pusės Petras yra ne tik savo paties, bet ir daug didesnio rato žmonių atspindys – vadinamųjų savireklamsčikų, tokių žmonių, kurie garsiai rėkdami ir prieštaraudami (sveikam protui) bando pelnyti dėmesį. Tokių petrų mūsuose apstu – nuo televizoriaus gyventojų iki Parlamento aktorių. Jei į šį seimūną žiūrėsime tokiu kampu – jis yra tik mūsų visuotinio dėmesio trūkumo sindromo atspindys, mūsų mažos šalies sindromo, nepilnavertiškumo komplekso (dėl mažo ūgio/ploto ar patyčių jaunystėje) atspindys.

Praėjusį savaitgalį viename vakarėlyje sutikome rusvaplaukį airį (o surprise surprise), kuris ir pats save vadina ryžiku. Na šiandien jis juokiasi iš to ir nė kiek nesuka galvos (nes juk ryžikais sunku būti tik vaikystėje), bet dabartinis jo gyvenimas susiklostė taip, kaip vaikystėje jį vertino aplinkiniai. Apkūnus ryžikas – tobulas patyčių objektas žiauriems vaikams. Žodžiu, Jamesas, buvo tuo objektu kol veiną dieną nesugalvojo, kaip galėtų išspręsti šią problemą. Ir, kadangi jau vaikai apie kietumą sprendžia išoriškai, ryžikas nusprendė pasidaryti keletą tatuiruočių - juk taip jis nebebus apkūnus ryžikas, bus apkūnus ryžikas su tatuiruote. Taktika, matyt veikė, bet reikėjo, kad jo skiriamasis bruožas būtų nebe rausvi plaukai ir apkūnumas, o išpaišytas kūnas. Dabar Jamesas, būdamas dvidešimt kelerių, yra išsitatuiravęs didžiąją dalį savo kūno ir nebegali sustoti – po tatuiruotę jis pasidaro kas keletą mėnesių. Kitą mėnesį jis planuoja išsitatuiruoti dalį veido. Smagus Jamesas, augina vešlią ryžą barzdą. Petrui jis tikrai nepatiktų.

Norėčiau turėti galimybę sužinoti į ką užaugs mūsų šauni mergaitė Lietuva, augusi su skirtingais tėvais, buvusi našlaitė, gyvenusi vaikų namuose, pabėgusi ir nebežinojusi kur eiti, besiblaškanti ir dar vis ieškanti savo šeimos. Mano asmenine nuomone, geriau jau ji pasidarytų keletą tatuiruočių ir lengviau pritaptų, nei išaugtų į piktą senę.

Apsimetėlio patrioto odė mylimajai

 

Žodžiais, pareiškimais, šūkiais
Laikraščiuose, ar prie stalo su kaimynu
Televizijos kanaluose, laiptinėse, prie upės
Mylime tave

Rankos paspaudimais, parašais, laiškais
Antspaudu ir priesaika uždėjus delną ant krūtinės
Pažadais, įstatymais ir pataisom
Mylime tave

Svetimom pavardėm, retom pergalėm, nesavais talentais
Į plačius vandenis panirusiais plaukikais
Kitų pasiekimais ir paauksuotais medaliais
Mylime tave

Platesniais keliais ir išnuomotom miestų suknelėm
Laikinais gėlių vainikais, kaukėm šventinėm margom
Kitataučiais, egzotiškais turistais apsikaišę
Mylime tave

Mylime tave savaip – kaip nedėkingas vaikas myli nepailstančius tėvus
Mylime tave iš pareigos, mylime tave iš įpratimo
Mylime tave, kai duodi dovanų ir pagyrimų
Mylime tave, jei nežinojai