Apie Senimą

Suglebusios rankos. Plonytė, tamsiomis dėmelėmis ir smulkiomis raukšlelėmis nusėta oda, iššokusios kraujagyslės, drebantys pirštai, sausi ir šiek tiek „suarmonikėję“ nagai. Likimo, širdies, gyvenimo ir dar visokios kitokios linijos nepasikeitusios (nors gyvenimo linija kadais ir atrodė kur kas trumpesnė, nei galiu paliudyti), tik daug gilesnės, pas būrėją galima drąsiai užsukti – išskaitys likimą be problemų.

Raukšlės veide. Nejaugi per gyvenimą išties labiau raukiausi, nei šypsojausi? Raukšlės kaktoje daug gilesnės, nei prie akių (žinau, kas dabar juoktųsi). Baisios ir jaunystėje nesutinkamos veido raukšlės – aplink lūpas. Kas norėtų bučiuoti susiraukšlėjusias, spalvą praradusias, siauresnes nei galėjau įsivaizduoti lūpas? Akys, rodos, įdubo dar giliau, nei prieš kelis metus. Ko jos slepiasi? Nuo ko jos slepiasi?

Žilė. Puikiai pamenu, kai dar būdama jauna pastebėjau pirmą ir tuo metu vienintelį žilą plauką pakaušyje.Tas plaukas man nė kiek nerūpėjo. Buvo sveikas ir gerokai tvirtesnis nei senieji, rudi plaukai. Nesąžininga, pagalvojau tuomet. Ir dabar teisybės čia neįžvelgiu – mano sidabriniai plaukai kur kas tvirtesni, nei anie, turėti jaunystėje. Galėčiau traukti žvejybon ir naudoti vietoj valo.

Kairio klubo skausmas. Ypač, kai lipu laiptais žemyn. Dirbtinis klubas veikė kuo puikiausiai, tačiau, matyt, susidėvėjo. Gal vaikštau per daug? Bukas, ištęstinis skausmas, panašų jausdavau jaunystėje, kai per ilgai sėdėdavau „surambėjusi“. Tas jausmas, kai norisi, kad kažkas patrauktų už kojos, kad klubo kaulas atsistatytų į vietą. Tas skausmas dažnai neleidžia miegoti ir šokti nebegaliu. Lazdos vengiu, nesu tokia sunki, kad nuosavos kojos nepaneštų.

***

Vakar prieš miegą skaitėm ankstyvojo Alberto Kamiu esę „Ironija“ . Galbūt šiek tiek niūrokas rašinėlis miegelio skaitiniams, apie senimą. Senimas įstrigo galvoje. Gera būtų, jei klubo protezas ir sidabrinė galva išties būtų vieninteliai rūpesčiai senatvėje.

***

Sutapimai. Ką tik paskambino mano balso pasiilgęs senelis.