Menkos haliucinacijos ir lordai emigrantai

Būna dienų, kai ima vaidentis, kad aplinkiniai žmonės kalba lietuviškai. Ne visi, tik keli atsitiktiniai, su kuriais prasilenkiu dienos bėgyje. Bet jei vienas ispanas prabyla, prabyla ir daugiau. Pirmą kartą mano gimtąja kalba žmonės, kokių Lietuvoje nepamatysi, prakalbo kai dar dirbau drabužių parduotuvėje. Tuomet Londone gyvenau vos kelis mėnesius. Tada maniau: "Išsekimas ir atsinaujinantis namų ilgesys (pakartotinai atsinaujinantis)".

Šiandien indoeuropiečių kalbų šeimos ištakomis disponavo į darbus skubantys Vakarų Europiečiai. O man jokio išsekimo, tik menkos haliucinacijos ir šiek tiek romantiškai melancholiškas žiemos su sniegu ir Kalėdų su šeima ilgesys. Tiesą sakant, net nežinau, ką tie žmonės murma išgalvota lietuvių kalba, tik kažką artimą ausiai. O gal tokia emigranto dalia (emigranto dalia - tikrų tikriausia klišė Europos Lietuvoje). Gal emigranto dalia – nevalingai ieškoti savos kalbos, arba atvirkščiai – nesąmoningai nutolti nuo gimtosios šaknų, kai ausiai artimi garsai ima skambėti tarsi mano kalba.

Ir dabar užbėgu už akių (labai smagu, kad lietuvių kalboje nemažai šaunių išsireiškimų - užbėgti už akių tiesiogine prasme būtų fiziškai neįvykdomas dalykas. Bet tiek to, lyti katėmis ir šunimis, kaip sako anglai, taip pat neįmanoma). Lyrinis nukrypimas. Taigi, užbėgdama svarstymams už akių, iš karto noriu prisipažinti: paklausta ar širdis nudžiunga, kai išties išgirstu pašonėje gimtąja kalba klegančius bendrataučius (“eik tu na* kaip žiauru”), negalėčiau patvirtinti. Negalėčiau ir paneigti, negalėčiau ir teigti, kad aukščiau pateikta citata yra bendrataučių atspindys, nieko panašaus. Tiesiog stereotipiškai tikiuosi iš gatvėje sutiktų tautiečių išgirsti bent vieną rusišką keiksmažodį, kuris anglakalbėje aplinkoje atrodo kur kas riebiau, kaip ir cepelinas. To nesitikiu iš sąmoningai sutinkamų bendrataučių. Vienok, rusiški keiksmažodžiai visai neskambūs, bet pakankamai svarūs (ne švarūs).

Šioje vietoje norėčiau pasisakyti, kad puikiai žinau visus rusiškus keiksmažodžius (nuo b iki z) ir nė kiek neteisiu keikūnų. Tik kadaise per televiziją išgirsta mintis (M1 programų direktoriaus Mindaugo Stasiulio, berods) Londone įgauna materialinę išraišką: Lietuvoj lochs, Anglijoj lords. Vien tik lordai. Būtent tokie lordai (semantinė reikšmė: žr. lietuvišką sinonimą) dažniau pasitaiko atsitiktinai susidūrus gatvėje. Ir rusiški keiksmažodžiai nebeturi reikšmės, jie tik tampa lietuvybės (?) atspindžiu. Tuomet tyliu kaip žuvis. Ir jaučiuosi kalta. Kalta dėl to, kad būdama lietuvaitė jokiu būdu neužkalbinsiu tautiečio lordo ir, kad manyje išsibujoję dvigubi standartai bei gyvi sau žydi stereotipai. Būkim biedni, bet teisingi – Londone, Anglijoje, Europoje – gausybė šviesių lietuviškų galvų ir atvirų širdžių, tokių žinau nepalyginamai daugiau nei Anglijos lordų. Vis dėlto, iš autobuse sutikto lietuvaičio tikėsiuos jo stereotipiško paveikslo, net jei mano maršrutas nevažiuoja pro lietuvių pamėgtus rajonus.

Galimas daiktas, tai yra mano asmeninė problema ir mano, kaip lietuvės, įgimtas bruožas stereotipizuoti žmones (lietuvis lietuviui visada labiau lordas nei brolis). Juk lordų yra visame pasaulyje ir įvairių tautybių. Tik graikų ir lenkų lordai man rūpi mažiau. Mažiau artimi jų keiksmažodžiai (lenkų daugiau) ir stereotipai. Galbūt vis dar esu prisirišusi prie tos miniatiūrinės Lietuvėlės ir dar nesu emigravusi. Tikriausiai vertėtų mažiau kalbėti apie lietuvišką lordų mentalitetą ir atkreipti dėmesį, ar į mane autobuse bendrataučio akys taip pat žiūri nepatikliai. Tikriausiai.