Atsimerkiu. Saulė spigina pro šiek tiek pravirą langą,
tiesiai į akis. Pasisuku kairėn, spigina į dešinę akį. Saulės spinduliai
apšviečia kambarį ir lyg prožektoriaus šviesa apšviečia ore sklandančias
dulkes. Įdomu, kada paskutinį kartą rankose laikiau dulkių šluostę? Troškina.
Kutena nosies galiuką, rodos, tuoj nusičiaudėsiu. Nusičiaudau. Smulkus
bakterijų lietučio debesėlis pasklinda virš mano lovos, kelias akimirkas
pasisuka ore taip, kaip šalčio atspindys spigina vidury lietviškos žiemos, ir
nusėda ant mano smakro, lūpų, skruostų. Vis dar troškina, norėčiau, kad kas
nors atneštų vandens. Kaip erzina ta ryški saulės šviesa mano dešinėje akyje! Laukiu, kol saulė su savo
spinduliais nusisuks nuo manes. Šiuo metu maždaug pusė septynių ryto, spėju. Užsimerkiu ir laukiu. Akių vokai vis dar sunkūs, tas jausmas, kai
atrodo, kad akyse užsilikę smėlio iš vakarykščio pasivaikščiojimo prie Baltijos
jūros. Balto smulkaus pabaltijo smėlio. Blakstienos sukimba viena su kita ir
sulimpa į vieną gniužulą. Traiškanos lyg “momento” klijai sulipino praėjusį
vakarą su šiuo rytu. Panašu, kad natūralios sąlygos neleidžia man pabusti, net
jei ir įkyri saulė vis dar degina mano dešinę akį per smėlio pripiltą
traiškanomis užplūdusį voką. Nepamenu kada paskutinį kartą veidą prausiau šaltu
vandeniu. Geriausias būdas ryte išblaškyti miegus – veidą nusiprausti šaltu
vandeniu. Nepamenu kada paskutinį kartą veidą prausiausi šaltu vandeniu.
Šiandien
žiūrėjome 2004-ųjų filmą “Jūros gelmėse’” (originalo
kalba “Mar Adentro”). Ir tik pabandžiau įsivaiduoti kaip galėtų atrodyti
penkios minutės mano ryto bet kurią birželio pirmą arba liepos septintą jei
negalėčiau valdyti savo kūno.
No comments:
Post a Comment