Naujųjų metų rezoliucija

Nuo rytojaus mesiu rūkyti, pradėsiu lankyti sporto klubą, rytais bėgiosiu krosą, atsisakysiu vėlyvos vakarienės, rinksiuos tik ekologiškus produktus, taupysiu ątostogoms, kryptingai laikysiuos karjeros plano arba mesiu darbą... Trumpa Google paieška parodė, kad dažniausiai pasitaikančios Naujųjų Metų rezoliucijos yra šiame mano atsitiktine tvarka surašytame įsivaizduojamai stereotipiškame rezoliucijų sąraše. Britai, štai, kasmet prisižada sau numesti svorio, amirikiečiai, o surprise surprise, taip pat. Dar broliai iš už Atlanto kasmet pasižada sau „išlipti“ iš paskolų. Neretas vakarietis žada aplankyti bent vieną naują šalį, ištrūkti iš rutinos, atsisakyti alkoholio ir rūkalų bei keisti darbą. Žmogiškos problemos, kasdieniškos. Žvelgdama iš perspektyvos sumaniau sudaryti sąrašą, kurio galėtų laikytis, pasirinktinai, paprastasis lietuvaitis, kad kiti metai būtų skaidresni ir spalvoti. Sąraše paprastasis lietuvaitis, manomai, ras bent vieną sau tinkamą rezoliuciją. Labai paprasti dalykai, kad paprastasis lietuvaitis (nežinau ar bent vienas toks pamatys mano šį įrašą) lengvai suprastų.

 

1. Išjungti televizorių
2. Daugiau keliauti išskyrus į Turkiją, Egiptą, Maljorką, Kretą ir dar kelias karštas vietas. Karštas – tiesiogine šio žodžio prasme (geriau Talinas nei Antalija, geriau Berlynas nei Palma de Majorca)
3. Negerti degtinės ir redbulio kokteilių
4. Vairuoti segint saugos diržus
5. Atiduoti savo balsą rinkimuose (prieš tai bent 15 minučių internete paskaičius apie galimus pasirinkimo variantus)
6. Nemūvėti baltų puskojnių derinyje su klasikiniais juodais batais ir juodomis kelnėmis
7. Rūšiuoti atliekas
8. Sveikintis su kaimynais
9. Nesimėtyti kiaušiniais (nei į Seimą, nei į homoseksualus)
10. Nebadyti pirštais (nei į savus, nei į kitataučius) 

Šypsenų!

Prisiminimai: Sniegas rankovėse ir šiukšlių mašinos

Londone paprastai oras kur kas šiltesnis. Pastarosiomis dienomis, kai šaltukas skverbiasi pro kiekvieną plyšelį ir, rodos, kandžioja nugarą, tampo ausis ir bado pirštų galiukus, vis dažniau susimąstau – o kaip šaltį tverdavau Lietuvoje? Kur dabar termometro rodiklis jau nusiritęs gerokai žemiau nulio ir žmonės bėdavojasi per sniegą kelio nematantys.

Taip beanalizuodama klimatą mintimis nukeliavau į vaikystę, kai žiema buvo ne tik rogutės, kurias vairuoja tėtis (tada jaučiuosi saugi), bet ir nuolat persisukančios frotinės pėdkelnės, už liežuvėlio užlindęs spaudžiantis batų raištelis, ant gumos pakabintos pirštinės, į rankogalius prilindę sniego gniužulai, nuo šalčio tvinkčiojantys įraudę skruostai ir judesius varžantys kailinukai. Arba kombinezonas! Tamsiai mėlynas kombinezonas su raudonomis detalėmis. Turėjau ir prie jo derančią striukę, kurios užtrauktukas, jei mano ir mamos mintys apie smakro padėtį nesutapdavo, kartais priverdavo odą. Vos vos, bet profilaktiniam ašarų išliejimui – pats tas. Taip beklajodama žiemiškų rūpestėlių prisiminimuose, kurie rūpėjo gal prieš kokius 25 metus, pradėjau galvoti apie kitus 80-ųjų pabaigos akcentus.

Netikėtai atmintyje iškilo vienas keisčiausių dalykų – šiukšliavežės. Didžiulės smirdinčios šiukšlių mašinos atvažiuodavo į daugiabučių kiemus ir surinkdavo šiukšles. Gyventojai rykiuodavosi nešini savo įvairiaspalviais plastmasiniais šiukšlių kibirais. Matyt, atvažiuodavo tam tikrą valandą, visada garsiai pypteldavo kelis kartus „Pyp Pyp“. Šiukšlėėės! Ir skuodžiu žemyn laiptais iš penkto aukšto laikydama skaisčiai mėlyną plastmasinį kibirą rankose. Tekdavo ir eilėje pastovėti, o šiukšles gerai iškratyti, padaužant į nusleidusį šiukšlių automobilio konteinerį. Kibiro dugne, žinoma, būtinai bus prilipęs laikraštis, kurį tėvai tiesdavo, kad šiukšlės prie dugno neprikibtų. Laikraštis paprastai likdavo dugne, kad ir kaip stengdavausi jį iškratyti. Šiukšlių maišų tuomet nebūdavo! Nebūdavo ir paprastų plastikinių maišelių pirkiniams. Tai laikai – be plastikinių maišų! Pamenu, kad nemaloniausia dalis po šiukšlių nešimo – plauti skaisčiai mėlyną kibirą, ant kurio sienelių tikriausiai bus likusi bulvės lupena. Dažniausiai šia procedūra pasirūpindavo mama. Būdavo dienų, kai su šiukšlėmis laukan išbėgti nespėdavom, tai bėda! Tekdavo vaikytis tą šiukšliavežę po gretimus kiemus... Visada pavydėjau draugei Linai, kuri gyveno devynaukštyje – jie turėdavo šiukšlių konteinerius laiptinėse ir šiukšles tereikėdavo per vamzdį išmesti žemyn, net leistis laiptais nereikėdavo. Pavydėdavau jai ir lifto.

                                                                                               Šaltinis: efoto.lt

Avinėlis vardu Avinėlis

“Mano vardas Avinėlis”, - rimtai atsakė baltas mažas avinėlis ir nusisuko į nakties apšviestą tamsų ežerą.

Jis buvo baltas avinėlis. Dar visai mažas labai baltas avinėlis. Beveik toks kaip visi maži avinėliai. Vienintelis skirtumas nuo kitų mažų baltų avinėlių buvo tas, kad Avinėlis neturėjo tikro vardo, arba bent taip visiems atrodė. Žiūrėjo mažas baltas avinėlis į savo atvaizdą juodame mėnesienos apšviestame vandenyje ir galvojo: “Įdomu, ką veikia žuvytės. Įdomu, ar yra bent viena žuvytė šitame dideliame ežere, kuri neturi tikro vardo ir nei vieno tikro draugo.” Taip begalvodamas avinėlis pamiršo, kad dar prieš akimirką 98 kartą savo gyvenime (tuos kartus jis stropiai skaičiuoja, todėl aritmetikos klasėje yra pirmūnas) bandė įtikinti vieną savo klasės draugų, kad jo vardas yra paprasčiausiai Avinėlis.

Burbulis tuo metu ramiai kramsnojo drėgną ir šaltą žolę ir jau seniai buvo pamiršęs, kad Avinėlis taip ir nepaaiškino, kodėl save vadina Avinėliu, ir taip ir nepasakė savo tikro vardo. Iš tiesų Burbuliui nė kiek nerūpėjo sužinoti tikrojo Avinėlio vardo. Burbulis tenorėjo laimėti lažybas, kurių dar prieš dvylika savaičių sukirto su pievos draugais. Lažybų tikslas, žinoma, buvo išsiaiškinti, kodėl Avinėlis neturi tikro vardo arba, kodėl jį slepia. Laimėtojas visus du mėnesius neturės daryti namų darbų, o pakaitomis galės atsakymus nusižiūrėti nuo draugų, dažniausiai nuo Širdutės, nes ji visada žino atsakymus į sunkiausius klausimus, net apie planetas, kurių nėra mačiusi. Širdutė lažybose nedalyvavo, bet dauguma nubalsavo, kad laimėtojui ji privalės pasakinėti atsakymus į namų darbų klausimus.

Širdutei Avinėlis visada patiko, nuo pat tos dienos, kai jis atnešė jai pienę ir nupūtė prieš pat nosį. Juokėsi juodu geras dvi minutes besivaikydami pienių pūkelius po pievą. Tą kartą ir tik tą vienintelį kartą Širdutė paklausė Avinėlio, kuo jis iš tiesų vardu. Avinėlis atsakė: “Mano vardas Avinėlis”. Širdutė daugiau niekada Avinėliui neuždavė šio klausimo. Ne dėl to, kad juo patikėjo, bet dėl to, kad žinojo, jog Avinėlis į šį klausimą jau buvo atsakęs 23 kartus. Paskutinį kartą dar tą rytą. Širdutei patiko Avinėlis, bet laiką jiedu drauge leisdavo labai retai. Tik kartą per kelias savaites, kai mokytojas Nosis atsitiktinai suporuodavo juos kartu ruošti namų darbus. Širdutė labai laukdavo tų kartų, nes tai buvo puikus pasiteisinimas leisti laiką su Avinėliu – nei vienas kitas avinėlis negalėdavo juoktis iš jos, kad ji draugauja su keistuoliu. Nors Širdutei ir patiko Avinėlis, o kartais jai būdavo Avinėlio gaila, ji nenorėjo būti atsiskyrėlė, ji nenorėjo būti juoda avis baltų avių bandoj.

Avinėlis žinojo apie lažybas, kurias sudarė kiti avinėliai. Lažybos jam nepatiko. Dėl kelių priežasčių. Pirmoji – jo vardas buvo Avinėlis. Antroji – vienintelė jo draugė Širdutė (ne tikroji draugė, tik kai kurių namų darbų ruošos draugė) buvo pasklebta prizu, net be jos pačios dalyvavimo lažybose. Avinėlis galvojo tris dienas ir priėmė sprendimą – jis pasakys Širdutei, kodėl jo vardas Avinėlis, o ji taip visiems laikams atsikratys namų darbų nusižiūrinėtojų. Taip bus jau kitą kartą, kai mokytojas Nosis atsitiktinai paskirs juos užduotį ruošti drauge.

“Mano vardas Avinėlis”, – beskaičiuodamas mažus pagaliukus pasakė Avinėlis. Širdutė tylėjo. “Mano vardas Avinėlis, Širdute. Nejaugi nepaklausi, kodėl?”. Širdutė tylėjo. Širdutė tylėjo dar penkiolika minučių. “105 pagaliukai, – pasakė Širdutė – ir nei vienu daugiau.” Tiek kartų iki šiandienos trečios valandos po pietų Avinėlis buvo paklaustas, koks jo vardas ir koks jo tikrasis vardas. Širdutė žinojo, nes tai buvo lygiai tiek pat kartų, kiek jai suspaudė širdelę.

“Mano vardas Avinėlis, nes visi kiti vardai, kai aš gimiau, jau buvo užimti. Taip man sakė mama, kai pirmą kartą jos paklausiau. Kai paklausiau antrą kartą, mama sakė, kad geriau nebeklausčiau, nes tai bus dažniausias klausimas, kokį girdėsiu gyvenime. Ir dar pasakė, kad niekada neatsakinėčiau į šitą klausimą, nes klausinėtojai nesistengs manęs pažinti, tik norės patenkinti savo smalsumą”, – pasakė Avinėlis.

Širdutė nusišypsojo ir niekam niekada neketino aiškinti, kodėl jos geriausio draugo vardas Avinėlis.

Apie Senimą

Suglebusios rankos. Plonytė, tamsiomis dėmelėmis ir smulkiomis raukšlelėmis nusėta oda, iššokusios kraujagyslės, drebantys pirštai, sausi ir šiek tiek „suarmonikėję“ nagai. Likimo, širdies, gyvenimo ir dar visokios kitokios linijos nepasikeitusios (nors gyvenimo linija kadais ir atrodė kur kas trumpesnė, nei galiu paliudyti), tik daug gilesnės, pas būrėją galima drąsiai užsukti – išskaitys likimą be problemų.

Raukšlės veide. Nejaugi per gyvenimą išties labiau raukiausi, nei šypsojausi? Raukšlės kaktoje daug gilesnės, nei prie akių (žinau, kas dabar juoktųsi). Baisios ir jaunystėje nesutinkamos veido raukšlės – aplink lūpas. Kas norėtų bučiuoti susiraukšlėjusias, spalvą praradusias, siauresnes nei galėjau įsivaizduoti lūpas? Akys, rodos, įdubo dar giliau, nei prieš kelis metus. Ko jos slepiasi? Nuo ko jos slepiasi?

Žilė. Puikiai pamenu, kai dar būdama jauna pastebėjau pirmą ir tuo metu vienintelį žilą plauką pakaušyje.Tas plaukas man nė kiek nerūpėjo. Buvo sveikas ir gerokai tvirtesnis nei senieji, rudi plaukai. Nesąžininga, pagalvojau tuomet. Ir dabar teisybės čia neįžvelgiu – mano sidabriniai plaukai kur kas tvirtesni, nei anie, turėti jaunystėje. Galėčiau traukti žvejybon ir naudoti vietoj valo.

Kairio klubo skausmas. Ypač, kai lipu laiptais žemyn. Dirbtinis klubas veikė kuo puikiausiai, tačiau, matyt, susidėvėjo. Gal vaikštau per daug? Bukas, ištęstinis skausmas, panašų jausdavau jaunystėje, kai per ilgai sėdėdavau „surambėjusi“. Tas jausmas, kai norisi, kad kažkas patrauktų už kojos, kad klubo kaulas atsistatytų į vietą. Tas skausmas dažnai neleidžia miegoti ir šokti nebegaliu. Lazdos vengiu, nesu tokia sunki, kad nuosavos kojos nepaneštų.

***

Vakar prieš miegą skaitėm ankstyvojo Alberto Kamiu esę „Ironija“ . Galbūt šiek tiek niūrokas rašinėlis miegelio skaitiniams, apie senimą. Senimas įstrigo galvoje. Gera būtų, jei klubo protezas ir sidabrinė galva išties būtų vieninteliai rūpesčiai senatvėje.

***

Sutapimai. Ką tik paskambino mano balso pasiilgęs senelis.

Prūdo sindromas ir svetimi nėriniai

 

Big Fish/Small Fish. Labai neblogai, kai rašinėlius įkvepia piešinėliai ir atvirkščiai. Eglyno Didelė žuvis/Maža žuvis privertė mane prisiminti tiek daug kartų aptartą mažų žuvų temą. Neišsemiama tema, nors iš kitos pusės – visada išsisėmus. Kalba eina apie lietuviškos popkultūros šaknis, vaisius ir kompotą. Nesupraskite neteisingai – angliškoji popkultūra nevisada kultūringesnė, tik mąstelis šiek tiek kitas. Paprasčiausias pavyzdys – merginų grupė “Yva” (kaip lietuviškos popkultūros simbolis, garbė tai ar ne – ne man spręsti) Latvijoje, tikriausiai, menkai žinoma; nebekoncertuojanti merginų grupė “Spice Girls” net ir Latvijoje, tikriausiai, neblogai žinoma. Tai yra nepalyginami dalykai.

Nepalyginamos yra ir Lietuvos bei Didžiosios Britanijos populiacijos, valstybinė įtaka, ekonomikos ir istorijos, kultūros ir tradicijos. Todėl neteisinga tikėtis, kad “Yva” būtų pasaulinio garso merginų grupė. Ir neverta. Neverta ir laukti dienos, kai didelės Lietuvos prūdo žuvys ims vertinti save pasaulio ar bent Europos mąstu. Ir nieko blogo, jei merginos mažiau dainuoja, bet gražiai atrodo arba vaikinai į mikrofonus pyškina absoliučiai jokios prasmės neturinčius dainų tekstus. Nieko blogo, bet ir nieko gero. Problema, mano galva, yra dvejopa – Lietuvos popkultūros lygis jau gerą dešimtmetį nepakyla virš karjero lygio (net ne prūdo), ir tai absoliučiai tenkina visuomenę.

Nenoriu badytis pirštais ir sakyti, kad neturiu nė menkiausio supratimo apie tai, kas dedasi tame karjere. Puikiai žinau daugumos Lietuvos žvaigždučių vardus ir pavardes, netgi telefonų numerius, jų mylimųjų vardus ir vedybų datas... tai paveldas nuo to laiko, kai dirbau lietuviškoj žiniasklaidoj, visai neseniai. Bet visada stengiausi išlaikyti balansą ir dirbti su ironijos kauke, na bent jau domino, jei ne kauke. Lietuviams trūksta saviironijos. O tauta mūsiškė yra tikra aukso kasykla, jei norėtume iš savęs pasijuokti. Taigi, būdama lietuve ir pati virusi tame pigaus karšto vyno katile, galiu pasijuokti. Tik kartais labiau apmaudu nei juokinga.

Kodėl kažkieno nėriniai man turėtų būti įdomesni nei mano nėriniai? Todėl, kad tas kažkas yra rodomas per televizorių. Ir todėl, kad pamiršau, kodėl jis rodomas per televizorių, nieko daugiau iš jo ir apie jį nelaukiu, tik žinių apie asmeninius skalbinius (tiesiogine prasme taip pat). Panašu, kad šiandieninės popkultūros atstovų tikslas ne sukurti ir pateikti kokybišką produktą, o kuo dažniau pasirodyti spaudoje. Jau nekalbu apie idėją, kurią jie, galbūt, turėtų norėti perteikti. Kažkoks iškrypęs paklausos ir pasiūlos santykis. Kažkoks iškrypęs pasitenkinimas jokios išliekamosios/šviečiamosios/idėjinės ar bent jau meniškos vertės neturinčiais produktais. Kažkoks iškrypęs domėjimasis žmonių asmeniniu gyvenimu. Na, ir būkim atviri, ne Mstislavo Rostropovičiaus remiamų talentų gyvenimu. Mums užtenka to, ką gauname, o jiems užtenka to, kad mums užtenka.

Pataisykit, jei klystu, bet dar maždaug prieš penkiolika metų mūsų muzika buvo idėjinė. Mūsų kultūra vis dar buvo bundanti, mūsų dainos ir muzikos festivaliai turėjo žinutę. Dainų žodžiai turėjo šiokią tokią prasmę, muzikantai muzikavo arba bent jau linksmino. Man per stuburą vis dar nubėga šiurpuliukai pažiūrėjus 1996-ųjų „Paramos” koncerto įrašą. Kažkoks stebuklingas vienybės jausmas. Nieko ypatingo, tik žinutė.

 

Dieną sugadinęs įkyrus saulės spindulys

Atsimerkiu. Saulė spigina pro šiek tiek pravirą langą, tiesiai į akis. Pasisuku kairėn, spigina į dešinę akį. Saulės spinduliai apšviečia kambarį ir lyg prožektoriaus šviesa apšviečia ore sklandančias dulkes. Įdomu, kada paskutinį kartą rankose laikiau dulkių šluostę? Troškina. Kutena nosies galiuką, rodos, tuoj nusičiaudėsiu. Nusičiaudau. Smulkus bakterijų lietučio debesėlis pasklinda virš mano lovos, kelias akimirkas pasisuka ore taip, kaip šalčio atspindys spigina vidury lietviškos žiemos, ir nusėda ant mano smakro, lūpų, skruostų. Vis dar troškina, norėčiau, kad kas nors atneštų vandens. Kaip erzina ta ryški saulės šviesa mano dešinėje akyje! Laukiu, kol saulė su savo spinduliais nusisuks nuo manes. Šiuo metu maždaug pusė septynių ryto, spėju. Užsimerkiu ir laukiu.  Akių vokai vis dar sunkūs, tas jausmas, kai atrodo, kad akyse užsilikę smėlio iš vakarykščio pasivaikščiojimo prie Baltijos jūros. Balto smulkaus pabaltijo smėlio. Blakstienos sukimba viena su kita ir sulimpa į vieną gniužulą. Traiškanos lyg “momento” klijai sulipino praėjusį vakarą su šiuo rytu. Panašu, kad natūralios sąlygos neleidžia man pabusti, net jei ir įkyri saulė vis dar degina mano dešinę akį per smėlio pripiltą traiškanomis užplūdusį voką. Nepamenu kada paskutinį kartą veidą prausiau šaltu vandeniu. Geriausias būdas ryte išblaškyti miegus – veidą nusiprausti šaltu vandeniu. Nepamenu kada paskutinį kartą veidą prausiausi šaltu vandeniu.

Šiandien žiūrėjome 2004-ųjų filmą “Jūros gelmėse’” (originalo kalba “Mar Adentro”). Ir tik pabandžiau įsivaiduoti kaip galėtų atrodyti penkios minutės mano ryto bet kurią birželio pirmą arba liepos septintą jei negalėčiau valdyti savo kūno.

Love You Long Time

Iš niekur nieko į niekur nematytą
Iš netikėtumo į neįtikėtiną
Iš nuostabos į nuostabią
Iš nežinios į žinią

Su dangumi, su gatvėmis
Su žmonėmis, gyvatėmis
Su paukščiais, kurių bijau
Su jais visais susitariau

Be priežasčių ir be svarstyklių
Be pavyzdžių ir be taisyklių
Be paraščių ir be viršelių
Be pabaigos ir be galo

Tu daug svarbiau nei aš žinojau
Tau daug labiau nei numaniau
Tave mylėsiu nuo rytojaus
Tiek pat kiek myliu jau

Intymaus ir Darbo partijos nesiūlyti

Šiandien Baracką Obamą, antrai kadencijai išrinktą JAV Prezidentą (net nežinau ar turėčiau aiškinti, kas jis – juk esame tokie politiški), apie kaklą apsivijusi sveikina žmona Michele. Sveikina ir jį palaikantys piliečiai, sveikina (virtualioje erdvėje) ir lietuvaičiai. Valio Obama, valio Amerika (tik mano asmeninė mažai politine analize paremta nuomonė)! Vos prieš kelias savaites, kitame pasaulio krašte, apie kaklą savo vyrui Viktorui apsijuosė žmona Jolanta. Galbūt ir neapsijuosė, bet pergalė (šeimos mąstu) panaši – Viktoro Uspaskicho vadovaujama  Darbo partija surinko daugumą balsų 2012 Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose. Šioje šeimoje, galbūt, visą naktį liejosi šampano (ne kokio pigaus putojančio vyno) purslai ir sidabrinėmis šakutėmis bėgiojo juodieji ikrai.

Šventė šeimoje suirutė šalyje. Šiais metais Seimo rinkimai buvo itin įdomus procesas. Šimtai žmonių garsiai tikėjosi, kad tauta išrinks padorų parlamentą (na, tokį, kuriame pagrindinių vaidmenų neatliktų nušalintieji prezidentai, teisme buvoję ar šou biznyję bujojantys veikėjai). Šimtai tikėjosi, tūkstančiai nusprendė. Nepatingėjau ir aš eilėje prie Lietuvos ambasados valandėlę kitą pastovėti, kad pareikščiau savo balso teisę. Nesu politiška, anaiptol, esu tik politiškai nuovoki – negalima eiti į kino teatrą, kai Lietuva eina drąsos kelius link tvarkos ir teisingumo saulės skydais nešina. Pareiškiau. O Lietuvą dalijasi saulės skydas, erelis ir raudonoji rožė (violetinė šioje paletėje taip pat neblogai žiūrisi). Galima būtų numoti ranka ir tikėtis, kad minimalus uždarbis gimtinėje netrukus pasieks visų laikų rekordus. Galima ir nenumoti. Bet, tiesą sakant, mane šioje situacijoje dabar (kai šaukštai po pietų ir kaltas su kūju sukryžiuoti) labiau domina ne politinis, o socialinis Lietuvos veidas.

Kaip gi sugyvena Lina ir Rimvydas, jei Rimvydas balsą atidavė Darbo partijai, o Lina – Liberalų sąjūdžio partijos narė? Ar Rimvydas, nepaisydamas Linos argumentų, balsavo slapta, ar melavo žmonai? O gal Lina jau antra savaitė sėdi “ant lagaminų”? Tikriausiai, ši situacija neturi nieko bendro su realybe, bet realybė nelabai tolima. Vienas pažįstamas Feisbuke viešai išsižadėjo už Drąsos kelią balsavusių tėvų, o draugai komentatoriai palaikančiai guodė, piktinosi ir, retais atvejais, drausmino sugniuždytą sūnų. Politika, jau ir Lietuvoje, tampa ne visuomenės, o šeimos reikalu. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet, matyt, geriau, nei niekieno reikalas. Galbūt, netgi rinkdamiesi partnerį, imsime atkreipti dėmesį ne tik į jo esmines savybes (negeria ir nemuša), bet ir į politines pažiūras. Galbūt po ketverių metų pažinčių svetainėse padaugės skelbimų “Ieškau draugo rimtai draugystei. Be žalingų įpročių. Intymaus ir Darbo partijos nesiūlyti”. Na, o kol kas, ikrų ir šampano! Mes juk ne kokie graikai, kam mums žaisti su duona.

Menkos haliucinacijos ir lordai emigrantai

Būna dienų, kai ima vaidentis, kad aplinkiniai žmonės kalba lietuviškai. Ne visi, tik keli atsitiktiniai, su kuriais prasilenkiu dienos bėgyje. Bet jei vienas ispanas prabyla, prabyla ir daugiau. Pirmą kartą mano gimtąja kalba žmonės, kokių Lietuvoje nepamatysi, prakalbo kai dar dirbau drabužių parduotuvėje. Tuomet Londone gyvenau vos kelis mėnesius. Tada maniau: "Išsekimas ir atsinaujinantis namų ilgesys (pakartotinai atsinaujinantis)".

Šiandien indoeuropiečių kalbų šeimos ištakomis disponavo į darbus skubantys Vakarų Europiečiai. O man jokio išsekimo, tik menkos haliucinacijos ir šiek tiek romantiškai melancholiškas žiemos su sniegu ir Kalėdų su šeima ilgesys. Tiesą sakant, net nežinau, ką tie žmonės murma išgalvota lietuvių kalba, tik kažką artimą ausiai. O gal tokia emigranto dalia (emigranto dalia - tikrų tikriausia klišė Europos Lietuvoje). Gal emigranto dalia – nevalingai ieškoti savos kalbos, arba atvirkščiai – nesąmoningai nutolti nuo gimtosios šaknų, kai ausiai artimi garsai ima skambėti tarsi mano kalba.

Ir dabar užbėgu už akių (labai smagu, kad lietuvių kalboje nemažai šaunių išsireiškimų - užbėgti už akių tiesiogine prasme būtų fiziškai neįvykdomas dalykas. Bet tiek to, lyti katėmis ir šunimis, kaip sako anglai, taip pat neįmanoma). Lyrinis nukrypimas. Taigi, užbėgdama svarstymams už akių, iš karto noriu prisipažinti: paklausta ar širdis nudžiunga, kai išties išgirstu pašonėje gimtąja kalba klegančius bendrataučius (“eik tu na* kaip žiauru”), negalėčiau patvirtinti. Negalėčiau ir paneigti, negalėčiau ir teigti, kad aukščiau pateikta citata yra bendrataučių atspindys, nieko panašaus. Tiesiog stereotipiškai tikiuosi iš gatvėje sutiktų tautiečių išgirsti bent vieną rusišką keiksmažodį, kuris anglakalbėje aplinkoje atrodo kur kas riebiau, kaip ir cepelinas. To nesitikiu iš sąmoningai sutinkamų bendrataučių. Vienok, rusiški keiksmažodžiai visai neskambūs, bet pakankamai svarūs (ne švarūs).

Šioje vietoje norėčiau pasisakyti, kad puikiai žinau visus rusiškus keiksmažodžius (nuo b iki z) ir nė kiek neteisiu keikūnų. Tik kadaise per televiziją išgirsta mintis (M1 programų direktoriaus Mindaugo Stasiulio, berods) Londone įgauna materialinę išraišką: Lietuvoj lochs, Anglijoj lords. Vien tik lordai. Būtent tokie lordai (semantinė reikšmė: žr. lietuvišką sinonimą) dažniau pasitaiko atsitiktinai susidūrus gatvėje. Ir rusiški keiksmažodžiai nebeturi reikšmės, jie tik tampa lietuvybės (?) atspindžiu. Tuomet tyliu kaip žuvis. Ir jaučiuosi kalta. Kalta dėl to, kad būdama lietuvaitė jokiu būdu neužkalbinsiu tautiečio lordo ir, kad manyje išsibujoję dvigubi standartai bei gyvi sau žydi stereotipai. Būkim biedni, bet teisingi – Londone, Anglijoje, Europoje – gausybė šviesių lietuviškų galvų ir atvirų širdžių, tokių žinau nepalyginamai daugiau nei Anglijos lordų. Vis dėlto, iš autobuse sutikto lietuvaičio tikėsiuos jo stereotipiško paveikslo, net jei mano maršrutas nevažiuoja pro lietuvių pamėgtus rajonus.

Galimas daiktas, tai yra mano asmeninė problema ir mano, kaip lietuvės, įgimtas bruožas stereotipizuoti žmones (lietuvis lietuviui visada labiau lordas nei brolis). Juk lordų yra visame pasaulyje ir įvairių tautybių. Tik graikų ir lenkų lordai man rūpi mažiau. Mažiau artimi jų keiksmažodžiai (lenkų daugiau) ir stereotipai. Galbūt vis dar esu prisirišusi prie tos miniatiūrinės Lietuvėlės ir dar nesu emigravusi. Tikriausiai vertėtų mažiau kalbėti apie lietuvišką lordų mentalitetą ir atkreipti dėmesį, ar į mane autobuse bendrataučio akys taip pat žiūri nepatikliai. Tikriausiai.

Mano širdies raumuo arba Lietuva

Pragręžta, išgręžta, išspausta ir susprogus
Prisipildžiusi, alsuojanti, tvinksinti, tikra
Subadyta, suadyta, prakirpta ir prairus
Pažadėta, paaukota, dovanota, įteikta.

Suminkštėjusi, atlyžusi, švelni ir ištirpusi
Pamylėta, išbučiuota, apkabinta, priglausta
Vieniša, pamiršta, palikta ir pravirkusi
Akmeninė, užšalusi, atitirpusi, šviežia

Sužeista ir pagydyta, nušauta ir atgaivinta
Nepailstanti, plakanti ir vis dar gyva.