Intymaus ir Darbo partijos nesiūlyti

Šiandien Baracką Obamą, antrai kadencijai išrinktą JAV Prezidentą (net nežinau ar turėčiau aiškinti, kas jis – juk esame tokie politiški), apie kaklą apsivijusi sveikina žmona Michele. Sveikina ir jį palaikantys piliečiai, sveikina (virtualioje erdvėje) ir lietuvaičiai. Valio Obama, valio Amerika (tik mano asmeninė mažai politine analize paremta nuomonė)! Vos prieš kelias savaites, kitame pasaulio krašte, apie kaklą savo vyrui Viktorui apsijuosė žmona Jolanta. Galbūt ir neapsijuosė, bet pergalė (šeimos mąstu) panaši – Viktoro Uspaskicho vadovaujama  Darbo partija surinko daugumą balsų 2012 Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose. Šioje šeimoje, galbūt, visą naktį liejosi šampano (ne kokio pigaus putojančio vyno) purslai ir sidabrinėmis šakutėmis bėgiojo juodieji ikrai.

Šventė šeimoje suirutė šalyje. Šiais metais Seimo rinkimai buvo itin įdomus procesas. Šimtai žmonių garsiai tikėjosi, kad tauta išrinks padorų parlamentą (na, tokį, kuriame pagrindinių vaidmenų neatliktų nušalintieji prezidentai, teisme buvoję ar šou biznyję bujojantys veikėjai). Šimtai tikėjosi, tūkstančiai nusprendė. Nepatingėjau ir aš eilėje prie Lietuvos ambasados valandėlę kitą pastovėti, kad pareikščiau savo balso teisę. Nesu politiška, anaiptol, esu tik politiškai nuovoki – negalima eiti į kino teatrą, kai Lietuva eina drąsos kelius link tvarkos ir teisingumo saulės skydais nešina. Pareiškiau. O Lietuvą dalijasi saulės skydas, erelis ir raudonoji rožė (violetinė šioje paletėje taip pat neblogai žiūrisi). Galima būtų numoti ranka ir tikėtis, kad minimalus uždarbis gimtinėje netrukus pasieks visų laikų rekordus. Galima ir nenumoti. Bet, tiesą sakant, mane šioje situacijoje dabar (kai šaukštai po pietų ir kaltas su kūju sukryžiuoti) labiau domina ne politinis, o socialinis Lietuvos veidas.

Kaip gi sugyvena Lina ir Rimvydas, jei Rimvydas balsą atidavė Darbo partijai, o Lina – Liberalų sąjūdžio partijos narė? Ar Rimvydas, nepaisydamas Linos argumentų, balsavo slapta, ar melavo žmonai? O gal Lina jau antra savaitė sėdi “ant lagaminų”? Tikriausiai, ši situacija neturi nieko bendro su realybe, bet realybė nelabai tolima. Vienas pažįstamas Feisbuke viešai išsižadėjo už Drąsos kelią balsavusių tėvų, o draugai komentatoriai palaikančiai guodė, piktinosi ir, retais atvejais, drausmino sugniuždytą sūnų. Politika, jau ir Lietuvoje, tampa ne visuomenės, o šeimos reikalu. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet, matyt, geriau, nei niekieno reikalas. Galbūt, netgi rinkdamiesi partnerį, imsime atkreipti dėmesį ne tik į jo esmines savybes (negeria ir nemuša), bet ir į politines pažiūras. Galbūt po ketverių metų pažinčių svetainėse padaugės skelbimų “Ieškau draugo rimtai draugystei. Be žalingų įpročių. Intymaus ir Darbo partijos nesiūlyti”. Na, o kol kas, ikrų ir šampano! Mes juk ne kokie graikai, kam mums žaisti su duona.