Prūdo sindromas ir svetimi nėriniai

 

Big Fish/Small Fish. Labai neblogai, kai rašinėlius įkvepia piešinėliai ir atvirkščiai. Eglyno Didelė žuvis/Maža žuvis privertė mane prisiminti tiek daug kartų aptartą mažų žuvų temą. Neišsemiama tema, nors iš kitos pusės – visada išsisėmus. Kalba eina apie lietuviškos popkultūros šaknis, vaisius ir kompotą. Nesupraskite neteisingai – angliškoji popkultūra nevisada kultūringesnė, tik mąstelis šiek tiek kitas. Paprasčiausias pavyzdys – merginų grupė “Yva” (kaip lietuviškos popkultūros simbolis, garbė tai ar ne – ne man spręsti) Latvijoje, tikriausiai, menkai žinoma; nebekoncertuojanti merginų grupė “Spice Girls” net ir Latvijoje, tikriausiai, neblogai žinoma. Tai yra nepalyginami dalykai.

Nepalyginamos yra ir Lietuvos bei Didžiosios Britanijos populiacijos, valstybinė įtaka, ekonomikos ir istorijos, kultūros ir tradicijos. Todėl neteisinga tikėtis, kad “Yva” būtų pasaulinio garso merginų grupė. Ir neverta. Neverta ir laukti dienos, kai didelės Lietuvos prūdo žuvys ims vertinti save pasaulio ar bent Europos mąstu. Ir nieko blogo, jei merginos mažiau dainuoja, bet gražiai atrodo arba vaikinai į mikrofonus pyškina absoliučiai jokios prasmės neturinčius dainų tekstus. Nieko blogo, bet ir nieko gero. Problema, mano galva, yra dvejopa – Lietuvos popkultūros lygis jau gerą dešimtmetį nepakyla virš karjero lygio (net ne prūdo), ir tai absoliučiai tenkina visuomenę.

Nenoriu badytis pirštais ir sakyti, kad neturiu nė menkiausio supratimo apie tai, kas dedasi tame karjere. Puikiai žinau daugumos Lietuvos žvaigždučių vardus ir pavardes, netgi telefonų numerius, jų mylimųjų vardus ir vedybų datas... tai paveldas nuo to laiko, kai dirbau lietuviškoj žiniasklaidoj, visai neseniai. Bet visada stengiausi išlaikyti balansą ir dirbti su ironijos kauke, na bent jau domino, jei ne kauke. Lietuviams trūksta saviironijos. O tauta mūsiškė yra tikra aukso kasykla, jei norėtume iš savęs pasijuokti. Taigi, būdama lietuve ir pati virusi tame pigaus karšto vyno katile, galiu pasijuokti. Tik kartais labiau apmaudu nei juokinga.

Kodėl kažkieno nėriniai man turėtų būti įdomesni nei mano nėriniai? Todėl, kad tas kažkas yra rodomas per televizorių. Ir todėl, kad pamiršau, kodėl jis rodomas per televizorių, nieko daugiau iš jo ir apie jį nelaukiu, tik žinių apie asmeninius skalbinius (tiesiogine prasme taip pat). Panašu, kad šiandieninės popkultūros atstovų tikslas ne sukurti ir pateikti kokybišką produktą, o kuo dažniau pasirodyti spaudoje. Jau nekalbu apie idėją, kurią jie, galbūt, turėtų norėti perteikti. Kažkoks iškrypęs paklausos ir pasiūlos santykis. Kažkoks iškrypęs pasitenkinimas jokios išliekamosios/šviečiamosios/idėjinės ar bent jau meniškos vertės neturinčiais produktais. Kažkoks iškrypęs domėjimasis žmonių asmeniniu gyvenimu. Na, ir būkim atviri, ne Mstislavo Rostropovičiaus remiamų talentų gyvenimu. Mums užtenka to, ką gauname, o jiems užtenka to, kad mums užtenka.

Pataisykit, jei klystu, bet dar maždaug prieš penkiolika metų mūsų muzika buvo idėjinė. Mūsų kultūra vis dar buvo bundanti, mūsų dainos ir muzikos festivaliai turėjo žinutę. Dainų žodžiai turėjo šiokią tokią prasmę, muzikantai muzikavo arba bent jau linksmino. Man per stuburą vis dar nubėga šiurpuliukai pažiūrėjus 1996-ųjų „Paramos” koncerto įrašą. Kažkoks stebuklingas vienybės jausmas. Nieko ypatingo, tik žinutė.